Pirmąjį savo pasirinkimą Vytautas Plučius padarė sugrįžęs iš sovietinės kariuomenės. Tada dvidešimtmečio Suvieko krašto jaunuolio didelį miestai nesuviliojo. Labai norėjosi likti gimtajame krašte, dirbti jo žmonėms. Atėjo į tuometinės milicijos Zarasų skyrių. Tada ten tvarkingi, pareigingi jaunuoliai ypač buvo laukiami.
Taip Vytautas ir tapo pareigūnu. Iš pradžių tapo budėtojo padėjėju. Vėliau ir budėtoju. Šiose pareigose dirbo Vytautas ir policijoje. Visur ir visada darbas buvo neramus. Tekdavo susidurti su įvairiais žmonėmis: nuo skandalisto šeimoje iki plėšiko, prievartautojo ar net žmogžudžio. Neramus darbas alindavo, tačiau jau nuo pirmųjų tarnybos metų Vytautas suprato. Šį darbą irgi reikia kažkam dirbti. Darbų karusele sukėsi labai greitai. Pranešimų apie nusikalstamas veikas registravimas, operatyvinės grupės į įvykio vietą formavimas, o kartais ir pačiam tekdavo išvykti į nelaimės vietą, atsidurti akistatoje su nusikaltėliu. Matyti šoko ištiktus nukentėjusiuosius, jų artimuosius. Atmintyje ir šiandien atgyja rūstūs tarnybos šiokiadieniai. Bet jie greitai dingsta. Prisiminus, kad šis darbas apsaugojo tūkstančius žmonių nuo nusikaltėlių veikų. O dėl to tarnauti buvo verta. Ta tarnyba galima didžiuotis. Budėtojo darbas atimdavo ne tik daug jėgų, energijos. Tuo metu policijoje juokaudavo, kai komisarai miega, policijoje pats didžiausias viršininkas – budėtojas. Ši atsakinga tarnyba davė ir galimybę po budėjimų turėti daug poilsio dienų. Jų metų Vytautas galėjo grįžti prie savo valstietiškų šaknų – dirbti motinos ūkyje, auginti gyvulius, būti gamtoje, džiaugtis ir grožėtis mūsų krašto unikaliu kraštovaizdžiu.
Tarnyba teisėtvarkos institucijoje daug davė ir charakterio ir asmenybės formavimui. Čia Vytautas sutiko labai daug puikių žmonių. Šiandien buvęs pareigūnas šiltai prisimena buvusį policijos komisarą Antaną Steponavičių. Žmogus praėjęs nuo eilinio pareigūno iki teisėtvarkos institucijos vadovo, mokėjo viską. Tėviškai pabarti, pamokyti, padėti ir suprasti. Gal todėl per tuos Vytauto tarnybos metus Zarasų niekada nedrumstė negražios istorijos. Pareigūnai buvo gerbiami žmonių ir visada drąsiai ir noriai kreipdavosi į juos pagalbos. Tiesa, komisaras Antanas Steponavičius jau šviesios atminties. Gerus žodžius Vytautas šiandien taria ir apie kitus buvusius policijos vadovus, bendradarbius, bičiulius. Atitarnavęs teisėtvarkos institucijoje daugiau kaip du dešimtmečius, atsisveikino su neramia tarnyba. Tiesa, jaunas vidaus reikalų sistemos pensininkas apie ramybės uostą net nesvajojo. Darbas mamos ūkyje reikalavo taip daug jėgų, sumanumo. Traukė vyrą ir tolimesni toliai. Teko išvažiuoti į Švediją, dirbti statybose. Čia irgi laikas veltui neprabėgo. Statė šioje šalyje reikalingus ir svarbius objektus. Ne tik statė, bet ir mokėsi. Vytautas juokauja, policijoje dirbti reikalingų ūkio darbų neišmokė. O Švedijoje buvo tikra mokykla. Mokėsi įvairių amatų, suprato kaip padaryti vieną ir kitą darbą.
Sugrįžęs į Lietuvą, tas žinias įsisavindavo. Prieš dešimtmetį šalia Suvieko, netoli kelio į Samanius, įsigijo labai jau senutėlę sodybą Joje išaugo jau kelio žmonių kartos ir namai prašyte prašėsi remonto. Puošė sodybą tik ant kalnelio svyruojantys beržai. O aplink kelmai, kelmeliai… Dirbo Vytautas, dirbo ir namų šeimininkė Jadvyga. Prasidėjo nuo teritorijos. Ilgą laiką buvo tik savotiškas griovimas, kurio pasekmė – atsivėrusi didelė erdvė, kurioje prasidėjo kūryba. Lygesnė tapo sodybos teritorija. Šalia namų greitai pražydo Jadvygos išaugintos gėlės. Puošėsi ir gražėjo namai. Keitė stogus, sienas, namų interjerą. Kiekviena detalė, kiekviena kertelė Jadvygos ir Vytauto rankų ir širdies šiluma sušildyta.
Jaukūs namai – tai kūrybingų jo šeimininkų rankų darbas. Po atgijusios kiemo, išdailintų namų, atėjo eilė ir kitiems statiniams. Vėliau rekonstravo lauko virtuvę, įsirengė pirtį. Papuošė sodybą įvairiausiais įmantriausiais papuošimais.
Namai skęsta įvairiaspalviuose gėlynuose. Čia Jadvygos stichija. Ši veikla Jadvygai – viena maloniausių, nes galima drąsiai panaudoti savo beribę fantaziją ir atskleisti neblėstantį kūrybiškumą. Po įtemptos darbo dienos Jadvyga skuba į namus. Moteris dirba Suvieko parduotuvėje. Kaimo parduotuvėje darbo pakanka. Tačiau namuose prasideda kiti darbai ir kiti rūpesčiai. Namuose moteris kuria namų atmosferą. Šie darbai ne tik vargina, jie kartu teikia džiaugsmą, paneria į kūrybinių ieškojimų verpetus. Veiklios ir kūrybingos moters rankomis Jadvyga atlieka namų židinio kūrentojos vaidmenį. Per šį dešimtmetį moteris jos puoselėjamoje teritorijoje sukūrė nė vieną širdžiai mielą kampelį. Kai jie tik kūrė savo sodybą, atsirado žmonių kaime, kurie gana skeptiškai žiūrėjo į labai šiuos sumanymus, ne visada gal praktiškus. Tačiau kai pamatė rezultatą, pripažino: gražu, vadinasi, širdžiai nauda… Žmonės suprato, kad grožio, jaukumo, įkūnijimui reikia tik svajonės, didelio noro, darbštumo, kruopštumo. Šie šių kaimo žmonių bruožai pagimdė tikrus stebuklus. Jų namų valda visais metų laikais išsiskiria ypatingu skoningumu, jaukumu, tvarkingumu ir grožiu. Darbščių rankų moters išpuoselėtoje sodyboje gėlynų, krūmelių, žolynų kompozicijas pavasarį, vasarą ir rudenį puošia sodybą sodria įvairiaspalve gyvybe. Visa tai – Jadvygos nuolatinės priežiūros, besitęsiančios diena iš dienos daugybę metų, rezultatas. Suprantama ir didelės meilės, neapsakyto pasiaukojimo…. Sodyba tampa traukos vieta ne tik šeimininkų artimiesiems, bičiuliams, kur jie susirenka maloniam pabendravimui išpuoselėtoje aplinkoje. akį veria gražiai sutvarkyti namai, pastatai, gėlynai. Niekas gi šiandien bepatikėtų, kad šioje vietoje buvo gana kukli medinė kaimo trobelė. O šioje vietoje čia kuriamas tikras gamtos rojaus kampelis. Keletą metų Jadvyga laike vištas, bet šiais laikais sąnaudų su jomis daug, o naudos maža. Pomėgis įdomus, bet ir jo teko atsisakyti. Šiandien Jadvygą dažniausiai sutiksi besidarbuojančią ir bityne. Tačiau bitynas jau Vytauto Plučiaus stichija. Bitininkystė jam žymiai daugiau negu pomėgis. Bites pamilo jau seniai. O tai yra svarbiausia, kalba bitininkas. Be meilės bitėms bitininku netapsi, pasakoja Vytautas. Po tu prideda, kad reikalingos ir žinios. Iš žinomo šio krašto bitininko Petro Mikailos Vytautas mokėsi bitininkystės paslapčių. Daug valandų tekdavo dirbti bitininko bityne. Čia ir išmojo sukti medų, atlikti kitus bitininkystėje darbus. Kaupėsi patirtis, sugebėjimai, žinios. Ir Vytautas įsiveisė bityną. Vienu metu bičių ūkis buvo gana didelis. Net iki 56 šeimų. Dabar truputėlį sumažėjo. Dabar Jadvygos ir Vytauto bityne per pusė šimto šeimų. Petro perduotas, savo įgytas žinias Vytautas nuolat pritaiko savo bitininkystės ūkyje. Prieš keletą metų bitininkystės paslapčių Vytautas išmokė ir savo buvusį kolegą policijoje Georgijų Ivanovskį. Dabar bitininkystės ūkį kuria ir jo bičiulis. Vytautas prisipažįsta, kad bitininkystė vieną iš svarbiausių jo pomėgių. Šis pomėgis teikia ir apčiuopiamus rezultatus: gardus medaus šeimai, draugams, giminėms. Retai kada į turgų važiuoti tenka. Gerai prekei reklamos nereikia. Žino, Vytauto bitučių surinktas medus puikios kokybės. Nuostabus gardumynas, skanumynas ir puikus vaistas. Bitės dovanoja Vytautui ne tik medų, bet neįkainojamąją atgaiva sielai. O tai geram bitininkui svarbiausia. Šią vasarą Vytautas Plučius šventė šešiasdešimtmečio jubiliejų. Tačiau visad judrus, linksmas, darbštus žmogus kupinas gražių sumanymų ir svajų. Darbštus, nagingas žmogus gimtinės žemėje dar numatęs palikti daug gražių ir įspūdingų pėdsakų. Kai atvažiavau pas šiuos svetingus žmones, jie buvo paskendę darbuose. Vytautas remontavo trimerį. Vasara šiemet tikrai lietuviška. Pora dienų nenupjovei žolę, ir jau darbuokis savo valdose. Po kelių dienų šio darbo ir pėdsakų nebus matyti. Jadvyga, grįžusi po darbo dienos parduotuvėje, tvarkėsi namuose. Tvirtybės, pareigingumo Vytautas mokėsi policijoje, bitininkystės paslaptis atskleidė kaimynas bitininkystės žinovas Petras Mikaila, statybininko darbo gudrybių parsivežė iš Švedijos. Visiems, kuriuos sutiko savo gyvenimo kelyje, šių namų šeimininkas visada jaučia padėką ir dėkingumą. Dėl to visada palankus vėjas pučia į jo gyvenimo bures. O darbštumo, kruopštumo Jadvyga ir Vytautas mokosi iš bičių. Meilę gimtajam kraštui, grožiui, menui, kūrybai ir nepakartojamiems siekiams juos abu apdovanojo gamta. Tuo ir turtingi šie žmonės. Tokių turtų tikrai verta pavydėti kiekvienam. Tai didelis turtas, kuriuo visada galima didžiuotis ir juo džiaugtis.
Petras Ivanovas
Nuotraukose: Jadvygos ir Vytauto sodyboje Suvieko seniūnijoje.
Autoriaus nuotraukos
Straipsnis parengtas įgyvendinant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuotą projektą: „Zarasų krašto šimtmetis atkurtoje Lietuvoje: žmonės, įvykiai, kultūra ir tradicijos“
*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą. Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai. www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.