IŠAUGINTAS SODAS – DVASINĖS ATGAIVOS SAUGOTOJAS

0
42
ignatijus

Šį ramų, kuklų žmogų Zarasuose pažįsta visi. Gyvena jis tylioje ir ramioje gatvėje. Smėlynės gatvė, kurioje gyvena Ignatijus Fiodorovas, iš tikrųjų rami. Individualių namų gyventojai čia mėgsta tvarką, švarą . Kiekvienas puošia savo namų kiemą kuo išradingiau, kad čia gyventų pačiam būtų jaukiau, kad aplinkiniai džiaugtųsi jo tvarkingumu. Kartu jie sukuria gatvės išskirtinumą, savitumą. Šioje tyliojoje gatvėje jau nebe pirmą šimtmetį stovi ir Ignatijaus Fiodorovo namai. Pavasarį apsupti baltai žydinčių obelų, vasarą skęstantys sodrioje žalumoje, o rudenį apsipilantys visomis žemės spalvomis.

Ir šiandien gražu Ignatijaus Fiodorovo sodyboje. Sode lenkia šakas raudonskruosčiai obuoliai, kvapniosios kriaušės, o medžiai ima dabintis unikaliausiu rudens auksu. Sode savo nepabaigiamų darbų ėmėsi vorai. Tokia sodyba ir teikia jos šeimininkui, svečiams ramybę ir palaimą obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių medžių pavėsiais, kvepiančiais vaisais ir uogomis.

Ignatijus prisimena visą šių namų istoriją. Jo protėviai bėgo nuo carų persekiojimą. Žmonės, būdami ištikimi, savo tikėjimui, glaudėsi imperijos pakraščiuose. Rinkosi, kur graži gamta, žaliaskariai miškai, mėlynos ežerų akys. Čia ir įsikūrė daugiau kaip prieš tris amžius Ignatijaus tikėjimo broliai ir seserys. Šiuose namuose gyvena, gimė jau kelios jų šeimos kartos. Ignatijus dar šiandien kruopščiai saugo dokumentus, kurie liudija apie šio namo pirkimą. Jo prosenelis Gavrila Fiodorovas pirko šiuos namus. Kartu pirko ir 33 arus žemės. Tai buvo tolimaisiais 1899 metais. Gatvė tada ši vadinosi – Sodų. Šie namai matė džiaugsmą ir vargą, matė karus ir suirutes, tačiau puoselėjami darbščių žmonių rankų išliko ir šiandien džiugina žmones.

Šiuose namuose tolimųjų 1936 metų vasarį ir gimė Ignatijus. Ignatijus buvo labai žingeidus. Domėjosi, kas vyksta gatvėje, mieste. Senolis gyrėsi, kad jo atmintis unikali. Jis ir dabar gali daug papasakoti apie pirmąsias karo dienas 1941 metais, visas pirmųjų karo dienų akimirkas Zarasuose. Kai vokiečiai atėjo, o rusai traukęsi. Paskui po neramių trejų metų viskas buvo atvirkščiai. Vėl atėjo rusai, vokiečiai traukėsi. Tokioj maišalynėje reikėjo išgyventi, išgelbėti savo turtą. Prisimena, kai 1944 metais, artėjant frontui, kasėsi žemines netoli Dimitriškių. Nakvodavo tai ant šieno, kažkurioje tai daržinėje, tai žeminėje. Kažkur tai Daugpilio pusėje griaudėjo fronto linija ir niekaip negalėjo priartėti. Ir taikiems žmonėms reikėjo išgyventi. Karo mašina negailėjo nieko. Nei senių, nei vaikų. Laukė ilgai, tačiau pro Zarasus frontas į Vakarus nusirito labai greitai. Tačiau apie Smalvas, dar naktimis nušviesdavo mūšių pašvaistė ir aidėdavo pabūklų gaudesys. Vokiečiai ten atkakliai kelias savaites priešinosi. Ignatijus pasakoja apie tas dienas su konkrečiomis detalėmis. Berniuko sąmonėje tų dienų įvykiai giliai įstrigo atmintį. Jis jau karo metais porą metų lankė Zarasuose mokyklą.

Nugriaudėjus karui, Ignatijus mokėsi Zarasuose. Baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į tuometinį Kauno politechnikos institutą. Tačiau mokėsi neilgai. Materialinės sąlygos privertė mesti mokslus ir vėl atvažiavo žmogus į gimtuosius Zarasus.

Darbštus žmogus daug metų dirbo statybose. Įsigijo tinkuotojo specialybę. Dirbo naujose statybose, remontavo ir senus pastatus. Klojo ir apdailos plyteles. Šis darbas teikė džiaugsmą. Dirbti galima buvo dar daugiau, tačiau iš pradžių Zarasuose, rajone statybų buvo nedaug. Kai reikėjo, Ignatijus rajono kaimo vietovėse tiesė vandentiekio trasas. Jis džiaugėsi, kad visus dešimtmečius jo darbas buvo reikalingas žmonėms, triūsas gerino ir gražino žmonių buitį, gyvenimą.

Sodininkystę jis atrado apie 80 metus. Knygyno vedėja Zarasuose Olga Vaicekauskienė padovanojo knygą apie sodininkystę. Ši knyga, berods, ir užbūrė žmogų. Tačiau knyga ne viską galėjo paaiškinti. Juk praktiškai reikia išmokti skiepyti sodinukus. Sodinti vaismedžius, vaiskrūmius.. Reikia įsisavinti ir sodo priežiūros darbų paslapčių. Tada daug bendravo su didelę patirtį sodininkystėje turinčiu zarasiškiu Aleksejumi Raskatovu. Šis šviesios atminties žmogus noriai dalijosi savo žiniomis. Dalijosi ir patirtimi, kurios turėjau daug.

Taip Ignatijus ėmė įgyvendinti savo vaikystės svajonę savo protėvių žemėje pasodinti sodą. Netrukus ir žinių ir sodinukų ėmė stokoti. Nuvažiavo pradedantis sodininkas į Babtus, ten susipažino su docentu Lukošiūnu. Naująjį kolegą ten šiltai sutiko. Į savo gimtus namus atsivežė ne tik pirmąją kvalifikuotą patirtį, bet ir sodinukus. Babtuose pradedančiam sodininkui padovanojo slyvų, kriaušių sodinukus. Taip pirmieji sodo medžiai prigijo šioje žemėje.

Paskui rašė į Voronežo sritį, į bandymų stotį. Iš ten atsiuntė įvairių slyvų sodinukus. Augino viską, ką norėjo savo sode. Rūpinosi vaisiais, tręšė, laistė, prižiūrėjo. Niekada nesitikėjo, kad sodininkystė tai sudėtingas, o kartu ir labai įdomus mokslas ir užsiėmimas.

Visą gyvenimą Ignatijus labai mėgo skaityti. Skaitė tuo metu Tarybų sąjungos leidžiamus žurnalus. Ima susirašinėti su Novosibirsko sodininkais. Iš ten atsiuntė jam putino sodinukus. Žingeidžiam sodininkui viskas buvo įdomu. Išsiruošė jis ir Mičiurinską. Ten garsus sodininkystės mokslo centras. Apsilankė ten pas žinomus sodininkus. Ypač Ignacijų sudomino retas augalas. Augalas vertingas – aktinidija. Šis retas augalas labai išrankus žemei, klimatinėms sąlygoms. Jos uogos skoniu primena kivius ar ananasus. Šie vaisiai tikra vitamino C bomba. Mičiurinske jam padovanoja šiuos sodinukus. Atveža į Lietuvą Ignatijus ir kitokių sodinukų. Sėkmingai aktinidijos sodinukai prigyja Zarasų žemėje ir kasmet duoda puikius derlius. Auga Ignatijaus sodinukų ir iš tolimojo Sachalino. Šiemet šių uogų derlius kaip niekad buvo gausus. Augina sodininkas šias uogas jau daugiau kaip trisdešimt metų. Sodininkas sako, kad šios uogos net už ženšenį yra vertingesnės.

Ignatijaus sode auga ir ir kinietiška citrina. Jos sodinukus iš Primorės krašto zarasiškiui atsiuntė kolegos.

Ignatijus ne tik sodininkas, daug pasakojo apie sodininkystės paslaptis. Jis puikiai išmano ir gydomąsias vaisių, uogų savybes. Senolis noriai jomis naudojasi. Prieš septynerius metus žmogų buvo užpuolusios problemos su skydliauke. Medikų išvada buvo viena ir kategoriška. Būtina operacija. Jos zarasietis atsisakė. Trejus metus Ignatijus vartojo baltosios sidabrolės preparatus. Arbatas, trauktines. Žmogus jautė, kai traukiasi liga. Kai kreipėsi į medikus, tie stebėjosi. Operacija jau tikrai nereikalinga. Apie tai pasakojo zarasiškis endokrinologui Santaros klinikose, gydytojas net pyktelėjo dėl tokio gydymo. Tačiau Ignatijus juk žino tiesą. Sau negalima sumeluoti. Tiesa, gydytojas patvirtino: dabar operacija nereikalinga.

Sodas šiandien tikra atgaiva Ignatijui. Medis sodininkui kaip žmogus, su juo pašnekėti ir su juo pasiguosti gali. Džiaugiesi pavasarį žydinčiai žiedais, rudenį subrandintais vaisiais.

Apie kiekvieną medelį, per kelis dešimtmečius išaugusį dideliu medžiu, Ignatijus gali pasakoti daug. Su meile žmogus kalba apie tuos medžius, kurie neprigijo ar kuriuos įveikė žiemos šalčiai. Medžio netektis lyg labai artimo ir mielo gyvio netekimas. Jis visada labai skausmingas.

Vos ne keturis dešimtmečius Ignatijus sodininkas. Tai padėjo dar labiau pamilti žemę, medžius, kurie puošia ir gražina ją. Gailisi tik vieno, kad ne taip seniai šio malonaus užsiėmimo ėmėsi. Jeigu būtų dar anksčiau, sodas būtų dar nuostabesnis. Tačiau ir keturi dešimčiai padovanojo daug džiaugsmo, gražių svajų, kuriuos jis sėkmingai įgyvendino. Ignatijus sako, kad medis suteikia prasmę jį sodinusiam žmogui, jo darbui. Medis perauga žmogų, suteikia pavėsį ir vaisius net tik tam žmogui, bet ir ateinančiom kartom. Sodas visais metų laikais reikalauja priežiūros, o rudenį padovanoja kalną gėrybių. Kiek tik pajėgia, tiek jis žmogų lepina obuoliais, kriaušėmis, vyšniomis, slyvomis ir serbentais.

Prieš keletą metų Ignatijus palaidojo žmoną. Išskrido iš gimtųjų namų sūnus, dukra, sodyboje Ignatijus dažnai šeimininkauja vienas. Tačiau be sodo, prie namų žydi gėlės. Nors ir sveikata jau nebe ta, tačiau darbštumo, ryžto, gražių sumanymų jam dar ir jaunas galėtų pavydėti.

Visi šiandien namų kampai yra ant aštuoniasdešimt dvejų metų senolio pečių. Tiesa, padeda ir vaikai. Brangūs jam ir šie namai. Jų kiekviena kertelė sušildyta prosenelių, senelių, tėvų rankomis. Saugoja juos ir globoja šiandien senolis. Brangus jam ir jo išaugintas sodas, kuris taip pat teikia dvasinę palaimą ir ramybę.

srtflogoStraipsnis parengtas įgyvendinant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuotą projektą: „Zarasų krašto šimtmetis atkurtoje Lietuvoje: žmonės, įvykiai, kultūra ir tradicijos“

 

Petras Ivanovas

Nuotraukoje: zarasiškis sodininkas Ignatijus Fiodorovas.
Autoriaus nuotrauka

*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą.

Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai.

www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Parašyti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami Video

Taip pat skaitykite