KASDIENYBĖ KAIP BŪTIES METAFORA

0
18
Cicirkienes

Marija Šileikaitė-Čičirkienė kūrybinės fotografijos scenoje debiutavo devintojo dešimtmečio viduryje, bet net ir naujausia šios autorės kūryba primena ankstesnes „Lietuvos fotografijos mokyklos” tradicijas. Kauno fotografijos galerijoje atidaryta fotomenininkės paroda „…iš spalvotų dienų“traukia dėmesį ryškiaspalviais atvaizdais. Tačiau už lengvai įsimenančio darbų spalvingumo atsiveria atidesnio žiūrovo žvilgsnio reikalaujantis autorės matymo ir mąstymo būdas, leidžiantis jai šiandieninį pasaulį parodyti tradicinės meninės fotografijos kūriniuose.

Parodoje eksponuojami M. Šileikaitės-Čičirkienės darbai savo esme, labiau nei matoma estetika, siejasi su tokia meninės fotografijos samprata, kokia ji beveik „tuščioje vietoje” formavosi septintajame dešimtmetyje. Tuomet fotografijos „meniškumą” fotografai turėjo iš naujo atrasti patys, nes kūrybinės fotografijos tęstinumas Lietuvoje dėl karo ir okupacijų buvo sutrūkinėjęs. Pradėjęs dirbti „Nemuno” redakcijoje, fotografas Romualdas Rakauskas, kaip pastebi A. Narušytė, ėmė fotografuoti „poetines metaforas”[1], nes šiam leidiniui reportažinių kadrų neužteko – iliustracijoms reikėjo „meninių” fotografijų. Vaizdu perteikiamos metaforos buvo vienu ryškiausių bruožų, vienijusiu kitais atžvilgiais neretai skirtingus „Lietuvos fotografijos mokyklos” autorius. Tokiomis metaforomis su žiūrovu „kalbasi” ir M. Šileikaitė-Čičirkienė. Tuo lengva įsitikinti, žvelgiant į ankstesnius nespalvotus autorės darbus, tačiau ir naujausioje parodoje, atslūgus pirmam įspūdžiui, sukeltam ryškaus kolorito, išraiškingos šviesos ar formų ritmo, ryškėja autorei svarbios prasmės, kurių fotografija tiesiogiai pavaizduoti negali.

Kartais, metaforinė vaizdų kalba yra ypač lengvai suprantama ir ją interpretuoti taip pat lengva, kaip ir pastebėti nuotaikingus formos žaidimus. Pavyzdžiui, parodoje viena šalia kitos atsiduria dvi fotografijos: vienoje įamžinti vaikai, apžiūrintys žinomas olandų menininkės Rineke Dijsktros motinų ir jų naujagimių fotografijas, kitoje – šalia krepšinio lentos gandro susuktas lizdas. Tačiau kitas fotografijas jungiančios asociacijos yra abstraktesnės ir akimirksniu įvykstantį atpažinimą čia keičia ilgiau trunkantis nevienareikšmės interpretacijos malonumas. Tamsaus žmogaus šešėlio ant raudono grindinio ir kitame atvaizde įamžinto raudonai apsirengusio praeivio tarpusavyje neįmanoma susieti vien aiškia, iš anksto apibrėžta simboline prasme. Kažkur tarp atvaizdų įvykstantį nebūties šešėlio virtimą kasdienišku praeiviu galima nujausti tik intuityviai ir interpretuoti asmeniškai.

Pats atvaizdų eksponavimas, juos gretinant ar net derinant atskiromis grupėmis, leidžia žiūrovui sugrupuotus vaizdus jungti įvairiomis kryptimis bei deriniais. Kitaip nei septintojo ar vėlesnių dešimtmečių „Lietuvos fotografijos mokykloje“, parodos ekspozicijoje nelieka nei viename kadre telpančios metaforos, nei aiškios, atskirus kadrus jungiančios linijinės minties plėtotės. Tačiau asociacijų tinklu autorė vis dėlto sugauna dabar klasikine vadinamai Lietuvos fotografijai būdingą apibendrintą prasmę, labiau susijusią su egzistenciniais klausimais, nei su kasdienybės kontekstais.

Todėl kai, kalbėdama apie savo darbus, autorė pastebi, kad „kiekviena nugyventa savaitės diena paženklinta kuria nors spalva, atspindinčia mūsų išgyvenimus, potyrius, lygiai kaip ir kiekviena akimirka turi savy tam tikrą emocinį spalvinį krūvį“[2], atrodo, jog ji nutyli kažką svarbaus. M. Šileikaitės-Čičirkienės fotografijos nėra vien apie nuotaikas. Jei emocinio žiūrovo atsako autorė nenukreiptų racionalesnio suvokimo linkme, pasinaudodama apgalvotai kuriamomis asociacijomis, galima būtų kalbėti vien apie naivią vaizdų lyriką. Tačiau fotografė žiūrovui primena filosofinius klausimus, o vaizdų poetiškumas tik padeda atpažinti autorei būdingą toną.

Kita vertus, fotografijos atveju nei lyrika, nei metaforos negali gimti tik autoriaus vaizduotėje. Savo jausmų ir minčių atitikmenį fotografas turi atrasti jį supančioje tikrovėje. Nors M. Šileikaitei-Čičirkienei, atrodo, svarbiausios yra „amžinosios” žmogaus egzistencijos temos, tačiau jas fotografijose autorė perteikia nevengdama konkretaus laiko socialinių ir kultūrinių ženklų. Grafičiai, laikraščių lapai, globalizacijos simboliais tapę oro uostai ir, pagaliau, kai kuriuose fotografijų sugretinimuose juntama pačios autorės švelni ironija leidžia susieti filosofinius apibendrinimus su pastebėjimais apie mūsų kasdienio gyvenimo tikrovę. Šios dvi fotografijos plotmės M. Šileikaitės-Čičirkienės darbuose dera, atrodytų, visiškai natūraliai – čia nėra nei demonstratyvaus „dvasingumo”, nei paryškintų žemiškojo gyvenimo dramų. Fotografijose akcentuojama ir įgyja prasmę tai, kas kasdienybėje atrodo nereikšminga, maža ar tiesiog dažniausiai lieka nepastebėta. Tokią tikrovės transformaciją fotografijoje amerikiečių rašytoja Susan Sontag pavadino „regėjimo heroizmu”. Fotografui „tinkama akimirka yra ta, kai daiktus (ypač tuos, kuriuos mato kiekvienas) galima išvysti nauju rakursu”[3], – teigia S. Sontag.

Taigi M. Šileikaitės-Čičirkienės darbai siūlo įžvalgas mus supančioje tikrovėje, aplinkinėje kasdienybėje ir mūsų pačių potyriuose. Tai fotografija apie gyvenimą, o ne „apie fotografiją”. Parodos autorė laikosi laiko patikrintos kūrybos formulės – pastebi ir savitai parodo tai, kas daugelio lieka nepamatyta, patraukia dėmesį fotografijų estetika ir tuomet kviečia žiūrovą mėgautis prasmės asociacijomis. Be to, kaip įprasta, į žiūrovą fotografė savo kūriniais kreipiasi šiltai ir asmeniškai. Atidesni parodos lankytojai būtinai pastebės pačios autorės ranka tarp fotografijų užrašytus jų pavadinimus. Tai nuoroda į dar vieną svarbų Kauno fotografijos galerijoje eksponuojamų darbų aspektą – juos sieja ne tik M. Šileikaitės-Čičirkienės autorinis braižas, bet ir nuoširdus dalinimasis subjektyviu pasaulio pajautimu. Autorei svarbūs patirčių fragmentai, perteikti fotografijomis, gali tapti atpažįstami bei artimi ir parodos lankytojams. Tokiu būdu fotografei pavyksta dar kartą žiūrovui priminti svarbiausius būties klausimus, išvengiant dirbtinumo įspūdžio, ir kurti fotografiją, kuri gali atrodyti aktuali kiekvienam žiūrovui.

[1] Agnė Narušytė, „Žydėjimo diskursas” / Romualdas Rakauskas, „Fotografijos”, Vilnius: E.Karpavičiaus leidykla, 2009, p. 15.
[2] Iš parodos anotacijos.
[3] Susan Sontag, „Apie fotografiją”, Vilnius: Baltos lankos, 2000 P. 96.

Kultūros centras Dusetų dailės galerija

*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą.

Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai.

www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Parašyti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami Video

Taip pat skaitykite