„ŠIANDIEN KLAUSAUSI TAPYBOS…“ POKALBIS SU DAILININKE RASA VASILEVIČIŪTE

Rasa Vasilevičiūtė 1995 m. baigė Telšių taikomosios dailės aukštesniąją mokyklą, įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę. 2000 m. Rasa apsigynė grafikos bakalauro darbą Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1998 m. Rasa Vasilevičiūtė rengia personalines grafikos ir juvelyrikos parodas Lietuvoje, ir užsienyje. 2009–2014 m. menininkė dalyvavo Dalios Dokšaitės kaligrafijos ir tapybos tušu studijos „Tušo kelias“ parodose. 2018 metais Rasa surengė personalinę tapybos tušu parodą „Pajautos“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Nuo 2017 m. dailininkė rengia ir keliaujančias savo aliejinės tapybos darbų parodas: „Portretai“ (2017), „Potėpiai“ (2018).

Iki 2019 m. sausio 25 dienos naujausius dailininkės Rasos Vasilevičiūtės aliejinės tapybos darbus bei juvelyrinių dirbinių parodą bus galima apžiūrėti Zarasų bibliotekoje.

Apie Rasos Vasilevičiūtės kūrybinį kelią, inspiracijos šaltinius su autore kalbasi menotyrininkė Jurgita Kristina Pačkauskienė.

J.K.P. Pakalbėkime apie paskutinę tapybos aliejiniais dažais parodą Zarasuose. Minėjai, kad tai tik per šiuos, 2018 metus, sukurti darbai, trisdešimt šeši portretai…
Rasa. Taip, tapyti juos pradėjau nuo 2017-ų metų pabaigoje, iškart po keliaujančios parodos „Portretai“ užbaigimo Vilniuje.

O kaip tu pasirenki modelius? Ar tapai tik draugus, tik pažįstamus žmones?
Modelio nesirenku, prašau pagalbos draugų, o draugai žino, kad reikia paklausti, gal sesė, gal klasiokas, gal mamytė, gal senelis gali papozuoti, ir kažkaip savaime įsisiūbuoja visa graži muzika. Kartais žmogų pažįstu mažai, bet jis tampa pažįstamu betapant.
Ar yra neįdomių veidų, žmonių, kurių tapyti nenorėtumei, ar kiekviename atrandi už ko „užsikabinti“?

Mano akys plačiai atmerktos – man įdomu visa. Kitas klausimas, ar pajėgiu perteikti tai, ką noriu. Būna sudėtingų situacijų: pradedi darbą ir kažkas stringa, o kai susivoki, pamatai, kad į laiką netelpi, o modelis atsiveria – tiesiog Dievo dovana. Na ką, – padėkoji ir kimbi gilintis į savo matymo spragas. Aiškiniesi, kas truko atskleisti charakterį. Manau, tai per menka mano patirtis, o portreto žanre – kaip ant delno tos tavo menkutės patirtys..:)
Ką tau reiškia tapybos procesas? Ar yra kažkokių išankstinių uždavinių, kuriuos išsikeli prieš tapydama? Ar kyla klausimų?
Klausimų daug, tai beveik miškas, eini juo ir džiaugiesi. Būna, kad baisiai skaudžiai trina batai, būna, kad šakos kabinasi, gali ir pasiklysti tame klausimų miške…
Bet gi šitiek aplink protingų draugų, katrie ir kompasą mokina pažinti, ir batus naujus tau lyg tarp kitko padovanoja, ir laimina, taigi, myli :).
Juokauju, bet taip jau yra: išankstiniai klausimai nebetenka prasmės, kai tik prilieti spalvą.
Na, o tikslas, – kad nutapyta žuvis gal visgi dvoktų, kad lietumi dūšioje kvepėtų, o nepaprastas portretuojamojo nosies taurumas žavėtų tiek, kiek žavi natūroje.
Jei vakar buvo svarbiausi tonai, jų gylis, tai šiandien spalva, o rytoj gal figūrinė kompozija, tema…
Jei esi menininkas, dailininkas, tai gal gali kalbėti vaizdiniais. Bet aš labai lėtai kalbu, niekur neskubu:).
Tikrai, manau, pirma turi išmokti vaizduoti, o svarbiausia, – išmokti klausyti.

Tapybos parodą pavadinai kukliai – „Potėpiai“. Tarsi tau rūpėtų tik medžiagiškumas: tapybos braižas, teptuko judesiai, dažo sluoksnio storis. Tačiau pabuvojus parodoje aiškėja, kad už kiekvieno potėpio yra emocija. Galvodama apie parodą mintyse sukosi kitas pavadinimas – „Patirtys“. Apie tai ir pasikalbėkime. Kokia buvo tavoji šių metų tapybinė patirtis? Kiek laiko jau tapai aliejiniais, kuo išsiskiria šie kūrybiniai metai? Kokią ankstesnę patirtį atsinešei į naują kūrybinį etapą?
Tai tiesa, kad slepiuosi po pavadinimu „Potėpiai”.
Šių metų patirtys yra tiek gražios ir švytinčios, kad žodžiais sunku įvertinti, perpasakoti. Geriau patirti parodoje, jei tik įmanoma. Labai stengiausi… Nesistengti negaliu, – man už nugaros kitą kart tarsi tyliai priekaištauja profesorius Leonas Lagauskas, jau Amžiną atilsį: „Kur gyvybė? Parodysiu tau mažutį darbo lopinėlį, kur tu tiesą kalbi, o visa kitą gali išmest“. Kitą kart mintyse atgyja Mokytojos (šį žodį Rasa ištaria su ypatinga pagarba – J. K. P.) Dalios Dokšaitės pamokos. Na, galvoju, kur tas mano išmoktas ir pamirštas „jokios mechanikos, tik susikaupimas ir atsipalaidavimas“…

Sukaupta gausi portretų kolekcija. Koks jos likimas, ką darai su portretais po parodų?
Portretai po parodos keliauja paprastai į kitą parodą. Stengiuosi mamai, tėtei nuvežti parodyti, dar labai norėčiau, kad dėdė, jau Amžiną atilsį, juos pamatytų, bet gi yra matančių žmonių… Nemažai portretų esu padovanojusi pozavusiems.

Portretas – žanras, reikalaujantis meistrystės, ar tapai tik iš natūros? Ką darai, kai nespėji?
Tapau tik iš natūros, retais atvejais baigiu darbą be modelio. Tapyba iš natūros mane ir įkvepia ir įpareigoja

Savo tekste kalbi apie tapybą kaip apie energiją, cituoju: stipri, materiali energija, itin valdinga stichija. Ką turi omenyje?

Be energijos tapyba – tuščia dekoracija. Tapau su didele pagarba pozuojančiam Žmogui, kuris savo laiką dovanoją ir tą pačią energiją eikvoja lėkdamas pas tave,- tiesiog susikaupti ir dirbti.

Dailės akademijoje baigei grafiką, Telšiuose mokeisi juvelyrikos. Dalios Dokšaitės studijoje mokeisi tradicinės japonų tapybos tušu sumi-e. Visa ši menų įvairovė regis gyva Tavo kūryboje?

Taip, tiesa, stačiai vilioja įpinti dar vieną nytį, neišsižadant nei vienos meilės: nei juvelyrikos, nei grafikos, nei tapybos tušu,- tai kaip akordai, manau, būtini pilnatvės jausmui.

Tiesiog reikia pasiaiškinti, kokia technika labiausiai tinkama išreikšti tai, kas giliai tūno, – įkvėpimas veikiai atsako. Kitas klausimas, ar valdai instrumentą. Maža, kad natas pažįsti, reikia gi prasigroti, pajausti instrumentą.
Šiandien dar plyšauja spalva, prašosi išleidžiama, na, kaip gali Jos didenybę užgniaužti, tegroja. O jei tektų juvelyrikos ar grafikos darbą daryti, tuomet sustabdau, pailsinu spalvą. Visuma tik pasipildo, šnekasi. Šiandien klausausi tapybos, na jei kalbina, kodėl gi ne, tegu:)

Prisiminkime Tavo sumi-e paroda Nacionalinėje bibliotekoje. Sakinys iš Tavo rašyto teksto parodai: „Tegroja tušas sielos stygomis“. Ar gali paatvirauti, gal rašai poeziją? O gal tapyba Tau siejasi su poezija?
Pasakysiu tik tiek, kad poezija, ir kiti menai: tapyba, šokis, muzika sudaro visumą, sraunų upelį, manau, kad dera pabuvoti visose srityse ir ne tik pasisvečiuoti, bet deramai apšilti gera. Tapybą praturtina viskas.
Papasakok dar apie šią netradicinę Lietuvoje techniką.
Tapyba tušu – nelengvai pasiekiama viršūnė. Tradicinė Rytų tapyba atėjo iš kito konteksto, kito mentaliteto, kitų gamtos sąlygų. O Rytus su Vakarais suriša sąmoningumas, požiūris į pamatinius dalykus, vertybes ir puiku! Negali viskas ir visi būti vienodi.
Tušas atvedė mane prie spalvos. Tapiau kalnuose tušu, ir staiga suvokiau, kad reikia imtis spalvos. Tai taip su spalva ir nutiko, o tada jau bėgau į „pirmą klasę“ mokytis aliejinės tapybos.

Prakalbai apie mokinystę. Kaip jaučiasi menininkė mokinės rūbe? Ką duoda ar gal atima mokinės patirtis? Pakomentuosiu: profesionali menininkė tampa mokine: mokosi aliejinės tapybos pradžiamokslio, nes grafikos katedroje, kurioje studijavai, tapėte tik akvarele. Tai savotiškas nusižeminimas. Ar buvo sunku peržengti šią ribą – iš savarankiškai kuriančios menininkės į mokinio kėdę?

Mano senelis pasakojo istoriją, kad stojant į vienuolyną, būdavo kvaila menkutė užduotis- pasodinti svogūnus aukštyn galva. Jei paliepimo nesiklausydavo, į vienuolyną nepriimdavo.
Su šia užduotėle susiduriu kasdien daug svarbesniuose dalykuose, o mokytis visada reikia. Kitas klausimas, kiek mes to mokslo išties pasirengę priimti. Mokytojai mums kitą kart dušią nuskaidrina, nušveičia, o tu imi ir vėl apmusyji. Yra tokių, kurie priverčia perplaukti per regis neperplaukiamas jūras. Tiki tavim menkučiu.
Kartais dėstytojas galvą linguoja: „oi, vaikiuk, kaip tau toli iki tikros tapybos, na, bet iš kur tas ryžtas?, – matyt pašaukimas“. Taip ir judu – kantriai, tykiai. Kas belieka- tik džiaugtis ir eiti.
Pirmiausia mokausi nusiraminti ir paklusti, išgirsti, ką man sako.

Ar turi kūrybinių planų, svajonių?
Mokytoja Dalia Dokšaitė išmokė – visada būti Kelyje, giliai sieloje prijaukinti planą, o svajonės,– kad neskriaustume savęs puikybe:)