UŽGAVĖNĖS – UŽUGAVAS, KAIP ŽEMAIČIAI SAKO OŽGAVIENĖS…

Šių metų kovo 5 d. bus švenčiamos Užgavėnės – Užugavas, kaip žemaičiai sako Ožgavienės. Senovėje ši šventė buvo vadinama Ragučio švente. Tos šventės vaišės trukdavusios aštuonias dienas. Jų metu buvo rengiamos iškilmingos vaikštynės, kuriose keršus jaučius pasikinkę, giesmes giedantys persirengėliai vežiojo baidyklę – maumą. Jono Vaiškūno teigimu: „Seniau tokiomis apeigomis buvo siekiama sunaikinti grėsmingą chtoniškos prigimties būtybę tam, kad jos sugadinta ir pašlijusi kosminė darna būtų vėl atkurta iš jos pačios sudedamųjų dalių“.

Atėjus krikščionybei Ragučio šventė virto žiemos išvarymo bei atsisveikinimo su ja švente (Užgavėnėmis), kurioms buvo būdingi specifiniai šventiniai elementai:

1. Vaišės svečiuose ir svečiams (jei svetys būdavo į pirkią nepakviečiamas ir nepavaišinamas, tai jis apibarstydavo langus pelenais, paslėpdavo kieme rastus daiktus taip, kad savininkas jų nerastų);
2. Važinėjimas po laukus (pasivažinėjimo tikslas aiškintas įvairiai, o Zarasų raj., sakydavo, kad linai derėtų, reikia važinėtis įsikinkius arklius su žvanguliais: („Prie Sartų ežero gyvenantys sakydavo, kad, jei per Užgavėnes kuris užmirštų pasivažinėti, tai būtų jam liūdnos ir Velykos, tektų pėsčiomis atgal – namo grįžti iš bažnyčios“), važiavimas į svečius: („Antazavės apylinkėse XX a. I-II ketvirtyje „per visą kaimą kaimiečiai važiuodavo vienas pas kitą, nekviesti, pasiruošę alaus. Daugiausiai suaugę vyrai, kartais pasiimdavo ir vaikus, dažniausiai berniukus. Vaikai likdavo kieme ir būdavo pakviečiami tik tam, kad į ranką valgyti įduotų“), žirgų lenktynės (ypač Dusetose);
3. Moteriškosios ar vyriškosios lyties stabo (Morės, Kotrės, Gavėno, Magdės, Užgavėnių Bobos) vežiojimas ir žudymas;
4. Persirengėlių gyvuliais (ožiais, gervėmis, arkliais (raiteliais), rečiau malpomis – beždžionėmis, kupranugariais) nepažįstamais žmonėmis (žydais, čigonais, vengrais) bei demonais (raganomis, velniais, giltinėmis) vaidinimai. Dažnai vyrai persirengdavo moterimis, o moterys – vyrais (ypač tie, kurie vaidindavo jaunikį ir jaunąją, žydus ir čigonus);
5. Lašininio ir Kanapinio kova (baltų genčių suvokimu Žaliojo metų laiko ir jį atstovaujančios meškos arba lokio kova prieš Snieguotąjį metų laiką, kurį simbolizavo elnias arba briedis). Kanapinis (o senovėje Meška arba Lokys) laimėdavo kovą: („Nugalėtojas Dusetų apylinkėse džiaugdavosi, kad Gavėnia atėjo, kad dabar žmonės nuolat jį prisimins ir mylės, nes sausą maistą teks gardinti kanapių pienu. Išsitraukęs iš kišenės buteliuką įmantraus – kartaus ir sūraus – gėrimo, imdavo visus vaišinti, o išvažiuodamas palikdavo, kad visai Gavėniai užtektų“);
6. Laidotuvių inscenizavimas (Morės, Kotrės, Gavėno, Magdės, Užgavėnių Bobos);
7. Vestuvių inscenizavimas ir senbernių bei senmergių pajuokimas užkabinant silkių galvas ir įteikiant pliauską, pabrėžiant, kad šie niekuo negali pasitarnauti Motinai Gamtai ir, kad jie skatina Žemės nevaisingumą (nors pajuokų ir buvo, tačiau jos pasižymėjo saikingumu ir senolių išmintimi);
8. Laistymasis vandeniu. Vandeniu Aukštaitijoje buvo laistomasi važinėjant po laukus. Aukštaičiai šia proga užkeldavo ant rogių kubilą, suleisdavo į jį vaikus ir veždavo per kaimą ir laukus. Vaikai tuo metu kubile zirzdavo, kaip bitės (buvo imituojamas avilys), o šeimininkas manydamas, jog jei tą dieną ant „bičių avilio“ vandens nulies, bičių spiečius nepabėgs nepastebėtas ir medaus tais metais bus kaip vandens (vadovaujantis šiuo prietaru būdavo vandeniu nuliejami ir tikri aviliai);
9. Vakarėlis, o jame ateities spėjimai, vaikų žaidimai (vienas iš jų supimasis, kad linai aukšti būtų). Remiantis 1933 m. rašytiniais šaltiniais Dusetų apylinkėse: „Tikrasis Užgavėnių džiaugsmas prasidėdavo tik pritemus. Tada kaimai atgydavo, tikrosios Užgavėnės prasidėdavo. Per kaimą, per visas pirkias, eidavo visokiausi žydai, žvėrys, baidyklės, ir kiekviena grupė su savo išdaigom. Viskam vadovaudavo senoji karta. <…> Visi dalyviai galu gale nusikraustydavo kaimo vakaruškosna ir čia savo pramones parodydavo. Prieš pusiaunaktį baidyklės visus iš pasilinksminimo išgindavo“.

Senoliai sakydavo, kad, jei per Užgavėnes oras sausas, laukia sausas pavasaris, jei drėgnas – linai gerai derės.

Per Užgavėnes, kaip ir per Kūčias, buvo paplitę meilės burtai. Merginos skaičiuodavo parsineštas iš lauko malkas, apkabindavo tvorą ir skaičiuodavo jos kuolus. Jei suskaičiuodavo porinį skaičių, tai reiškė – kad šiemet ras porą, ištekės. Klausėsi, kuriame gale šunys loja – iš ten būsimas jaunikis atvažiuos. Buvo manoma, kad šią dieną reikia gerai pasivolioti sniege, tuomet didesnė tikimybė susirasti porą. Jei sniege gerai pasivoliosi, ir linai gerai derės.

Tikėta, kad, jei per Užgavėnes pamindysi savo kepurę – tais metais baravykai kepurės dydžio dygs.

Kas Užgavėnių rytą anksčiau krosnį užsikurs pusryčiams virti, tas pirmiau už kitus rugius nupjaus.

Užgavėnių dieną mergaitės paimdavo tris lėkštes. Į vieną lėkštę įpildavo žemių, į kitą įdėdavo rūtų vainiką, o į trečią – žiedą. Po to paeiliui mergaitėms užrišdavo akis, pavesdavo jas toliau nuo lėkščių, apsukdavo ir paleisdavo link lėkščių. Jei mergaitė pirmiausiai paliesdavo lėkštę su žiedu – po Velykų ji greitai turėjusi ištekėti, jei lėkštę su rūtų vainiku – būdavo manoma, jog liks jauna merga, jei mergina prisiliesdavo prie lėkštės su žemėmis – buvo tikima, jog jos šeimoje tuoj kažkas mirs.

Seniau Užgavėnių metu pagrindinis maistas buvo ne blynai, o mėsa. Šios sekmadienį (prieš Užgavėnes) reikėdavo valgyti 3 kartus, pirmadienį 6 kartus (kai kur net 7 ar 9), antradienį – per Užgavėnes 12 kartų.

Iš rašytinių šaltinių sužinoma, jog seniausias Užgavėnių patiekalas buvo šiupinys (virti žirniai su kiaulės galva ir kojomis, uodega). Buvo sakoma, kad kuris valgydamas šiupinį ras uodegą, to bus netrukus veselė.

Per Užgavėnes buvo valgomi ir kiti patiekalai: kiunkė arba šutienė – mėsos ir bulvių troškinys (kartais pateikiamas, kaip šiupinio pakaitalas), miltiniai blynai, rūgštūs blynai – „ponpočkos“, spurgos, šaltiena, kopūstai, lakštiniai arba kruopos, grūdai (virti taukuose ir nusausinti), miežinis alus.

Blynai per Užgavėnes valgyti itin pamėgti, nes turėjo apeiginę simbolinę reikšmę. Blynai – tiesiogiai siejami su pavasarį sugrįžtančios, švytinčios Saulės skritulio vaizdiniu… Na, o saulės sugrįžimas įprasmina Užgavėnių, kaip religinės šventės idėją. Anot Jono Vaiškūno: „Išsiilgę tamsos viešpaties įkalinto dieviškosios šviesos šaltinio – Saulės – mitinius protėvius didvyrius vaizduojantys ir į juos persikūnijantys Užgavėnių kaukininkai persekioja ypatingu vežimu važiuojančią tamsos galias įkūnijančią būtybę, pamynusią po savo kojomis besisukantį tekinį, simbolizuojantį Saulę, Šviesą, Pasaulį. Eisenos dalyviai Morę bando nudaužti nuo rato. Pakeliui jie užsuka į sodybas ir atlieka tam tikrus apeiginius veiksmus. Nuvežę Morę už kaimo ir nutraukę nuo rato – sudegina, sudrasko arba nuskandina. Kyla visuotinės linksmybės. Išvaduotąjį ratą – Saulę skleidžiančią dievišką šviesą, pagarbiai neša arba veža per kaimą ir skelbia, kad Mirtis išvaryta, pasaulis išvaduotas, todėl visi sveikina vieni kitus, linki visokeriopos sėkmės ir gerovės. Galiausiai Saulės ratą padeda kokioje nors garbingoje šventoje vietoje arba iškelia ant karties ten kur bus švenčiama Rasos šventė. Visi vaišinasi, stiprinasi apeiginėje puotoje, peraugančioje į visuotines linksmybes, kuriose dalyvauja visa bendruomenė.“

Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos kultūrologė Kristina Ivanovaitė

Užgavėnių fotografijų autorius Leonas Sadauskas