Liko, šiek tiek daugiau nei trys savaitės iki Didžiausių metų švenčių – Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų. Ar jau pagalvojai, kaip atrodys vienas iš svarbiausių didžiųjų metų simbolių – kaip bus papuošta Tavo eglutė? Jei dar neturi minčių ir Tau nusibodusios gamtos netausojančios elektrinės girliandos kviečiame į 2019 12 07 įvyksiančią edukaciją – ECO – kalėdinių eglutės žaisliukų gamybą.
EDUKACIJOJE NUMATYTA PRIIMTI 30 ŽMONIŲ. SKUBĖKITE REGISTRUOTIS.
Jei iš karto registruositės į visas 3 edukacijas KAINA – 5 €;
Dalyvavimas tik vienoje edukacijoje – 3 €.
Registruokitės tel. +370 678 65085
arba el. paštu kristina.ivanovaite@sartaigrazute.am.lt
Na, o tiems kuriems nepavyks atvykti ar nespėsite užsiregistruoti į edukaciją PASAKOJAME…
Senovės Romoje gruodžio 21 d. trumpiausia metų diena buvo pažymima surengiant didelę šventę, kuri vadinosi Saturnalija. Per ją buvo pagerbiamas žemdirbystės dievas Saturnas, be to, prasidėdavo vadinamosios kalendos. Tai būta reikšmingo laiko tarpsnio visuomenės gyvenime, nes tada būdavo renkami svarbūs valstybės pareigūnai – konsulai. Kaip paraginimą sau prieš rinkimus gerai pagalvoti, teisingai apsispręsti, romėnas namuose pasimerkdavo nulaužtą lauro šakelę. Štai čia turbūt ir slypi Kalėdų eglutės tradicijos pradžia. Beje, ir skolas reikėdavę pirmosiomis kalendų dienomis grąžinti, kad sąžinė per rinkimus būtų rami. Viena pirminių žodžio „kalendorius“ reikšmių ir yra „skolų knygelė”. Mūsų krašte taip pat būdavo manoma, kad skolų privalu atsikratyti iki didžiųjų žiemos švenčių.
Šventajame rašte minima, kad Libano kedras dėl savo didingumo grožio laikomas nemirtingumo simboliu. Mūsų kraštuose kedras neauga, jį pakeičia spygliuotis – eglė.
Druidų žyniai, švęsdami trumpiausią metų dieną, kabindavo auksinius obuolius ant ąžuolo šakų.
Anot legendos, išradingasis vienuolis, tam, kad pagonims paaiškintų Šventąją Trejybę, panaudojęs kūgio formos pavidalą – amžinai žaliuojančio eglės medžio. Naują tikėjimą priimantys žmonės pradėjo garbinti eglę kaip Dievo medį, nors prieš tai šventu medžiu buvo laikomas ąžuolas. Taip amžinai žaliuojantis eglės medis tapo senovės pagonių krikščioninimo idėja, simbolizuojančia atsinaujinančio gyvenimo šventę.
Senovėje ant pačios didžiausios eglės gruodžio pabaigoje, laukdami sugrįžtant saulės, žmonės kabindavo dovanas, skirtas dvasioms, kad išmelstų gerą derlių. Senosios Europos gyventojai šakas puošdavo obuoliais – vaisingumo simboliais, kiaušiniais, simbolizuojančiais harmoniją ir gėrybes, bei riešutais – stiprybės simboliais. Buvo laikoma, kad taip papuoštos eglės šakos gali atbaidyti ir piktąsias dvasias, kurių ypatingai reikėjo saugotis tamsiuoju periodu.
Viduramžiais gyvavo tradicija bažnyčiose rengti misterijas – vaidinimus, rodančius Šventajame Rašte aprašytus įvykius. Pradedant nuo Adomo ir Ievos, kuriuos prie Rojaus medžio žaltys gundė paragauti obuolio – užginto pažinimo vaisiaus. Vidurio Europos bažnyčiose tą medį vaidinimui darydavo iš eglišakių, – kas gi dar žaliuoja žiemą? Štai kodėl kaime eglutės iki šiol puošiamos raudonskruosčiais obuoliukais.
Pirmoji eglutė – pas mūsų kaimynus Kalėdų eglutės, panašios į dabartines, atsirado XVI a. (kai kurių šaltinių teigimu, ir XV a.) Vokietijoje. Dabar manoma, kad jų statymo miestų aikštėse tradicija išsivystė iš Viduramžiais populiarių viešų vaidinimų, kuriuose būdavo perteikiamos biblinės scenos. Vienas iš taip atkuriamų biblinių siužetų buvo Adomo ir Ievos istorija: eglė joje simbolizavo Rojaus medį. Įdomu tai, kad dėl miesto, kuriame iškilo pirmoji eglutė, titulo varžosi Talinas ir Ryga. Estai tvirtina, kad šiame mieste pirmoji eglutė iškilo 1442 m., latviai sako, kad pirmoji eglutė atsirado 1510 m. Abu miestai tada priklausė vokiškam Livonijos ordinui.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad abiejuose miestuose medžius per Kalėdas miestų centrinėse aikštėse pastatė Juodagalvių brolija – riterių brolija, kuriai priklausė nevedę pirkliai. Jų teigimu, brolijų nariai šoko aplink medžius, o tada medžiai buvo sudeginti. Tiesa, istoriniai šaltiniai įvykius aprašo trumpai, ir dėl to kai kurie istorikai abejoja, ar Rygoje ir Taline buvo pastatyti tikri medžiai – tai galėjo būti ir paprastai iš lentų sukalta medį primenanti konstrukcija. Kiek vėliau – apie 1530 m. – Kalėdų eglutes jau buvo galima rasti ir kai kurių Vokietijos regionų gyventojų namuose, o XVI a. viduryje – ir Strasbūre, Prancūzijoje. Iš pradžių jos dar nebuvo puošiamos – tai būdavo tiesiog eglės.
Bet netrukus eglutės buvo pradėtos puošti valgomais dalykais – obuoliais, riešutais, riestainiais ir taip toliau. Eglutės iškildavo pirklių gildijų salėse, aplink jas žaisdavo vaikai. XVI a. pabaigoje, kaip sako istoriniai dokumentai, eglutes savo namuose statyti pradėjo ir paprasti vokiečiai. Netrukus dažnu papuošimo elementu tapo ir žvakutės. Beje, viena legenda teigia, kad pirmasis degančiomis žvakelėmis savo eglę papuošė protestantizmo pradininkas Martinas Liuteris Elzase. Sakoma, kad Martynas Liuteris norėdamas parodyti vaikams, kaip žvaigždės mirkčioja tamsią naktį, papuošė mažą, ant stalo pastatomą eglutę žvakutėmis. Cecho vaikai iki Kalėdų kauptus saldumynus mielai pakabino ant eglės šakų.
Eglutės viršūnę iš pradžių buvo įprasta puošti kūdikėlį Jėzų simbolizuojančia figūra. Vėliau ją pakeitė žvaigždė, simbolizuojanti žvaigždę, atvedusią Tris išminčius link Jėzaus.
JAV Kalėdų eglučių puošimo tradicija pasiekė XIX a. pirmoje pusėje, ten ją atvežė vokiečių imigrantai. Pirmoji eglutė JAV papuošta Pensilvanijoje 1816 m. Puošiama savos darybos žaislais. Taip pat į iš alavo padarytus žibintus buvo įdedamos žvakės, kad galėtų šviesti tartum iš urvelio. Tais laikais visos dekoracijos buvo klijuojamos, karpomos, siuvinėjamos. Kalėdinės ėdžios po eglute buvo pati svarbiausia švenčių detalė.
Po Europą kalėdinių eglučių tradicija pasklido XIX a. viduryje. Pirmiausia prie to prisidėjo aukštuomenė.
Geras to pavyzdys – Didžioji Britanija. Pirmoji eglutė šioje šalyje minima 1800 m. Tačiau išties eglutės išpopuliarėjo 1846 m. Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija ir jos vyras, princas Albertas, kuris buvo kilęs iš Vokietijos, populiariame Londono laikraštyje „Illustrated London News“ buvo pavaizduoti kartu su vaikais stovintys prie Kalėdų eglutės. Tuo metu Anglijoje eglutės dar nebuvo plačiai paplitusios, bet Viktorija buvo labai populiari valdovė, ir jos diktuojamas madas greitai perimdavo britų aukštuomenė. Taip nutiko ir su Kalėdų eglute – kai paaiškėjo, kad ją savo dvare turi karalienė Viktorija, eglutę savo namuose užsinorėjo turėti ir savo įvaizdžiu besirūpinančios britų damos. Britai nekopijavo vokiečių ar kitų tautų, egles jie puošdavo savaip: naudojo blizgučius, sidabrinius siūlus ir karoliukus. Jaunos damos valandų valandas praleisdavo karpydamos snaiges ir žvaigždes, siūdamos mažyčius maišelius paslaptingoms dovanėlėms ir darydamos popierinius maišelius į kuriuos dėdavo cukruotus migdolus. Jų mėgstamiausios eglės puošimo detalės buvo žvakės mediniuose lankeliuose ir medžio viršūnėje nusileidę angelai. Šeimoje puošdavo tiek eglučių, kiek buvo narių, nes prie jų buvo padedamos Kalėdų dovanėlės kievienam asmeniškai.
Panašiai eglutės įsitvirtino ir Prancūzijoje, Danijoje bei Austrijoje.
1880-aisiais prasidėjusi estetinio judėjimo banga įtakojo ir eglės puošimo madas. Tuo metu eglė itin puoselėjama, nes ant jos kraunama tiek, kiek sugebama sutalpinti arba visiškas kontrastas – delikačios spalvos, formos ir pats puošybos stilius. Tuo metu eglė jau nukeliama nuo stalo. Kiekvienai šeimai atsiranda poreikis namuose turėti kuo aukštesnę eglę, atspindinčią pačios šeimos turtingumą ir padėtį visuomenėje.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Kalėdų eglutės jau buvo plačiai paplitusios Europoje ir JAV. Jų tolimesniam populiarėjimui didelį postūmį davė elektros išradimas. Dėl elektrinių lempučių Kalėdų eglės galėjo ne tik atrodyti puošniai, bet ir šviesti, kartu nebijant, kad jos užsidegs. Elektrinės lempučių girliandos, skirtos puošti eglutėms, buvo išrastos 1882 m., praėjus vos keliems metams nuo pačių elektros lempučių išradimo.
Išradus Kalėdų lemputes, išpopuliarėjo ir tradicija Kalėdų metu statyti dideles eglutes vietose, kur lankosi daug žmonių – miestų centrinėse aikštėse, parduotuvėse, verslo centruose ir taip toliau. Taip Kalėdų eglutė pamažu tapo neatsiejamu viso Vakarų pasaulio šventiniu atributu.
Papročių tyrinėtojo Juozo Kudirkos pastebėjimu, Lietuvoje Kalėdų eglutė pirmą kartą minėta 1853 m., Antanas Baranauskas papuoštą eglę matęs Vainute (Šilutės r.). Paprotys puošti eglutę Lietuvoje atėjo per dvarų ir bažnyčių kultūrą, įsigalėjo rengiant eglutės šventes rusiškose mokyklose. Rusiškose mokyklose pirmosios Kalėdų eglutės buvo papuoštos laukiant 1897–ųjų (Salake, Ukmergėje, Skaudvilėje). Iki tol Lietuvoje buvęs paprotys Kūčių dieną kabinti rugių pėdą, o Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių.
Visgi, ryškėja, jog eglutės puošimo paprotys lengvai prigijo mūsų tautos kultūroje. Ir štai kodėl: eglė lietuvio vaizduotėje turi savo mitologemą. Pasakaitėje eglutė priglaudžia sužeistą kregždutę, negalėjusią išskristi kartu su kitomis į dausas. Kregždė – lietuvio įnamis, kitados atnešusi ugnį į jo namų židinį. O pasakoje „Kaip genelis eglę kirto“ sakoma, kad eglė laikanti dangų, taigi mitinėje sąmonėje ji – pasaulio modelio ašis. Ją matome pavaizduotą buities daiktų tradicinėje puošyboje, velykinių margučių, mezginių ir audinių raštuose. Gal todėl eglės šakelėmis nubarstomas velionies paskutinės kelionės takas…
I pasaulinio karo metu kalėdinę eglutę Lietuvoje pasipuošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Į savo blindažus prie eglutės pakviesdavo ir kaimo vaikus.
Tarpukario žiniasklaidoje vienas svarbiausių Kalėdų simboliu – eglutė vadintas eglele, eglaite. Lietuvininkams, gyvenantiems Rytprūsiuose, toks „eglutės uždegimo paprotys“ dar buvęs svetimas, jau nekalbant apie tuos kaimus, kuriuose žmonės apskritai nieko nebuvo girdėję. Mažojoje Lietuvoje – daugiausiai sąsajų su vokiečiais turėjusiame krašte, vyravo evangelikų liuteronų religija. „Lietuvos aide“ rašyta, jog „senesnieji šio krašto gyventojai naujoviškų medžių visiškai nepakenčia, o jaunieji, norėdami įvesti eglučių puošimo paprotį, turi kovoti su senaisiais“. Išimtys dažniausiai atsirasdavo į šeimą atėjus žentui ar marčiai. Trečio ir ketvirto dešimtmečių sandūroje eglutes puošė jau beveik visa Lietuva. Jau tada, be iš Europos plūstančių stiklinių žaisliukų, ant eglutės būtinai kabindavo saldainių, riešutų ir obuolių. Vaikai antrą Kalėdų dieną jau galėdavo „nusiskinti“ vieną kitą saldainį. Taip pusiau slapčia iki Trijų Karalių nuo eglutės šakelių išnykdavo visi saldainiai, dalis obuolių ir riešutų. Tik angelas, nuo eglutės viršūnės tai matydamas, paslaptį nusinešdavo kartoninėn dėžutėn, kurioje ilsėdavosi iki kitų metų.
Nudundėjus Antrojo pasaulinio karo gaudesiui, vėl pradėta puošti eglutes, bet tik Naujųjų metų išvakarėse, nes švęsti Kūčias, Kalėdas sovietinė valdžia nerekomendavo. Šios šventės buvo pravardžiuojamos kapitalistine atgyvena. Angelai išėjo neapmokamų atostogų ir ilgam negrįžo ant eglučių viršūnių. Jų vieton stojo raudonos penkiakampės žvaigždės. Atsirado privalomieji papuošalai – kareiviai, tankai, lėktuvai, seniai šalčiai. Vienu metu juos išstūmė lietuviški „šiaudinukai“, snaigės. Šis etnokultūrinis sujudimas truko itin trumpai. Vėliau romantišką žvakučių spindesį ir kvapą pakeitė elektrinės girliandos. Dabar parduotuvių lentynos lūžta nuo žaislų įvairovės. Vargu ar mūsų vaikų ir vaikaičių sielas labiau sušildytų šiaudiniais sodais, saldainiais, riešutais ir vaisiais papuoštos eglutės? Laikas nenumaldomai keičia tradicijas, tačiau dar tikiesi tikros žvakutės liepsnelės ir balto vaikystės angelo žaliaskarės eglės viršūnėje.
*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą. Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai. www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.