PUSIAUŽIEMIO ŽYGIS

Iki Pusiaužiemio žygio: ,,Metų posūkis į vasarą II” liko tik trys dienos. Registracija į žygį baigsis jau penktadienį (01. 24). Laukiame besiregistruojančių tel.: +370 678 65085 ar el. paštu: kristina.ivanovaite@sartaigrazute.am.lt

Belaukdami pasakojame…
Sausio 25 d. nuo seno yra vadinama viduržiemiu arba pusiaužiemiu. Kai kur pusiaužiemis yra švenčiamas vasario 2 d. (per Grabnyčias). Visgi, sausio 25 d. kaimo senoliai pasakytų – diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. O astronominis kalendorius rodo, kad nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko prisidėjo visa valanda ir septynios minutės.

Sausio 25 dieną šeimininkai įvertindavo žiemos laikotarpiui sukauptus maisto, pašarų, malkų ir kitų atsargų išteklius. Be to, sakoma, kad šią dieną barsukas išlenda iš olos ir stebi orą. Anot J. Vaiškūno: „Jeigu diena pasitaiko saulėta, tai barsukas pabūgęs savo šešėlio atbulas lenda atgal – tuomet žiema dar tęsis ilgai. Jeigu diena apsiniaukusi, jis išlenda iš olos ir eina pasivaikščioti – reiškia pavasaris jau ne už kalnų.“ L. Klimka aiškina taip: sausio 25 d. savo oloje nubunda barsukas – „iškiša miegalius galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė išsigąsta savo šešėlio: kas čia toks juodas šalia? Tada smunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas. Jei apniūkę, barsukas gerai pasimankština miške, pakvėpuoja grynu oru – visur lieka jo pripėduota. Grįžęs į olą kietai įminga, – pavasario negreit sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas.“

Daug kas sausio 25 d. ieškodami barsuko pėdsakų pamiršta, jog ši diena kartu skirta paminėti pirmųjų krikščionių persekiotojo Sauliaus stebuklingam atsivertimui. Jis tapo vienu uoliausių Kristaus mokslo skleidėjų tarp to meto pagonių, žinomas Tautų apaštalo Pauliaus (Povilo) vardu.

Visgi, sausio 25 dieną orų stebėjimas ima viršų. Buvo tikima, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Jeigu tądien saulėta, buvo spėjama būsiant gražią vasarą ir gerus metus, jei debesuota – tais metais daug žmonių mirsią, jeigu lyja ar sninga, tais metais būsiąs didelis brangymetis, nes javai supus, o jei smarkus vėjas pučia, tarp žmonių galintys kilti dideli neramumai.

Sakoma, kad žmogus per pusiaužiemį pagal senuosius papročius savo aplinkoje turi pažadinti gamtos gyvastį: reikia papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į apsnigtus avilius, tik neliesti nieko, kam gali kirmėlės ar vikšrai pakenkti.

Sausio 25-oji labai svarbi yra ir savo istorine atmintimi. Šia diena yra datuotas svarbus 1323-ųjų metų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas į Vakarų Europą. Jis pradėtas tokiu kreipiniu: „Visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Liubekui, Zundui, Brėmenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusėnų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, siunčia savo nekintamos pagarbos ir palankumo pareiškimą ir sveikinimą.“

Mitologas A. J. Greimas sausio 25 d. siejo su istoriniuose šaltiniuose minimu Krikštų arba „kumeliuko krikštynų“ šventimo papročiu, kuomet sausio pabaigoje merginos gamindavo ypatingą apeiginį svaiginamą gėralą, vadintą „čvikinu“, ir pasikvietusios vaikinus puotaudavo su jais per visą naktį ir dar kitą dieną. Šį „kumeliuko krikštynomis“ vadintą pasilinksminimą A. J. Greimas buvo linkęs laikyti pirmojo Naujųjų metų jauno Mėnulio sutiktuvių ir pagerbimo šventės liekanomis. Mat Mėnulio palyginimas su kumeliuku, arkliu, žirgu, išties yra būdingas mūsų tradicijoms. Štai, kad ir mįslėse: „Laukas arklys pro vartus žiūri (Mėnulis)“; „Mėnulis vaizduojamas žirgu ne tik mįslėse, bet ir stebuklinėse pasakose. O Dievaičio Mėnulio gimimas senoviniame rago (sausio) mėnesyje, pasak A. J.Greimo, mūsų protėviams ir turėjo žymėti Naujų metų pradžią. Tai, kad laikotarpyje tarp Kalėdų ir Užgavėnių išties buvo rodoma ypatinga pagarba tam tikros spalvos žirgams rodo, pavyzdžiui, paprotys tuo laiku nevažinėti obuolmušiais žirgais, nes esą tuomet tos vietos merginos nesulauks kitąmet piršlių…. Kaip tik obuolmušis žirgas labiausiai galėjo sietis su šviesiu, tamsiomis dėmėmis išmargintu, Mėnuliu, o važiavimas tokiu žirgu galėjo būti laikomas nepagarbos ženklu pačiam Mėnuliui.

Liaudies tikėjimai aiškiai rodo, jog anot senolių sausio 25 d. gyvatės atgyja ir iš girių šliaužia į namus, avilyje pradeda vaikščioti bitės. Todėl kai kur sausio 25 d. dar vadinta kirmėline, kirmių diena. Mokslininkai daro išvadą, kad ta diena aiškiai siejasi su senovine pagoniškąja Kirmių švente, kai prie vaišių stalo buvo kviečiami naminiai žalčiai tam, kad, visų valgių paragaudami, juos pakrikštytų, vadinasi, palaimintų, kartu palaimindami žmonių naujųjų metų darbus ir jų vaisius.

Beje, sakoma, kad per pusiaužiemį ne tik barsukas gali išlįsti iš savo uolos, bet ir meška savo guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Šis tikėjimas ateina tikriausia iš pirmykščio, dar gentinės bendruomenės medžiotojų kalendoriaus, kuomet būdavo skiriami tik du metų laikai – žaliasis ir sniegingasis. Pirmuoju – miške karaliaudavo Meška ar Lokys, antruoju – Elnias ar Briedis.

Nuostabu, kad mūsų tautos tradicinėje kultūroje iki šiol dar ganėtinai žymūs proistorinio miško galiūnų kulto aidai.

P. S. Susitinkame sausio 25 d. 23 km žygiui, 09:45 Sokiškių automobilių stovėjimo aikštelėje: (koordinatės: 645339, 6160001 (LKS) 55.553249, 26.303608 (WGS))