DIDINGI DARBAI IR NUOŠIRDUS ARCHITEKTO DŽIAUGSMAS

Spausdinti

salako baznycios smaileSalako bažnyčia pastatyta dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Bažnyčia originali. Ji pastatyta iš lauko akmenų. Šis rūstus ir didingas statinys puošia ne tik miestelį, bet yra ir viso krašto puošmena.

1944 metais fronto linijai traukiantis į Vakarus, šios didingos bažnyčios smailė buvo numušta. Griūdama smailė apardė akmens bokšto viršūnę ir įlaužė bažnyčios stogą.
Jau po karo šio krašto žmonės atstatė stogą ir bokšto viršūnę. O vietoj smailės buvo atstatytas 5-6 metrų bokštelis, ant kurio buvo iškeltas tas pats kryžius.


Tačiau smailės Salako bažnyčiai labai truko. Atstatyti smailę ryžosi tuometinis parapijos klebonas kunigas Kazimieras Girnius. Kunigas turėjo solidžią patirtį, jis atstatinėjo bažnyčias kitose šalies vietovėse. Smailės atstumas buvo didelis iššūkis klebonui. Nes tuometinė viršutinė bažnyčios dalis, užsibaigianti rutuliu su kryžiumi, atrodė pati didingiausia. Ji buvo matoma ne tik Salako parapijoje, bet ir už jos ribų. Ėjo paskutiniai sovietmečio metai ir šį sumanymą jau įgyvendinti buvo lengviau.


Šiuose darbuose klebonui daug padėjo iš Salako kilęs inžinierius Algirdas Vapšys. Klebonas ir jis kartu tarėsi ir nusprendė padaryti didelį ir reikalingą darbą Salako kraštui ir jo žmonėms. Į šį darbą Algirdas Vapšys, klebonas Kazimieras Girnius įtraukė ir architektą Antaną Panavą. Jie visi bendrai tarėsi kaip atlikti šį darbą.


Architektui Antanui Panavui teko didelis uždavinys – parengti smailės atstatymo dokumentaciją. Antanas šiandien prisimena, kad iš buvusios karo metu numuštos bokšto smailės buvo išlikę tik metalinis kryžius su deformuota žemutine dalimi. Tikėtina, kad visos medinės detalės po griuvimo buvo lūžusios . Deja, nuolaužų išsaugoti niekas nepasistengė. Architektui teko remtis prieškarinėmis nuotraukomis, tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto studentų apmatavimais, jie buvo atlikti 1978 metais.


Daug įdomaus papasakojo ir vyresnio amžiaus žmonės. Atsirado ir tokių, kurie laipiojo po bažnyčios bokštą. Bokšto smailės konstrukcijų skaičiavimus atliko technikos mokslų daktaras Vladas Bagočiūnas Sprendimas buvo priimtas originaliai. Smailės montavimas vykdyti išstūmimo būdu, pradedant nuo viršūnės.


Kai projektavimo darbai buvo baigti, prasidėjo atstatymo darbai. Antanas Panavas prisimena kaip šviesų savo gyvenimo etapą, savo darbų ir svajų įgyvendinimą. Šiltai šiandien Antanas Panavas prisimena tuometinį Panevėžio tresto valdytoją Stasį Gruodį. Tresto darbuotojai sėkmingai ir kruopščiai išbetonavo startinę aikštelę. Buvo 1989 metai, iki nepriklausomybės buvo visai netoli ir požiūris į bažnyčios smailės samstymą teigiamai žiūrėjo rajono valdžia.


Antanas Panavas prisipažįsta: Salake jis paliko širdies dalelę, savo svajonių ir minčių įgyvendinimą. Padėjo jam šiame darbe tuometinis Statybos ministro pavaduotojas Algirdas Vapšys. Šis žmogus ne tik uždegė visus idėja – atstatyti bažnyčios smailę, bet ir rūpinosi dokumentų tvarkymu, smailės detalių gamyba, transportavimu ir montavimu. Oficialiai dar tada bažnyčios atnaujinimui nei lėšų, nei statybinių medžiagų tiekti nebuvo galima. Šiame darbe visokeriopą paramą tiekė tuometis kolūkio pirmininkas Sezontijus Ponyčius. Per kolūkį keliaudavo visos medžiagos, nors visos jos buvo skirtos bažnyčios smailės atstatymui.


Prabėjus kelioms dešimtims metų po šių didingų darbų, Sezontijus Ponyčius susitiko su Antanu Panavu ir dar sykį prisiminė tas dienas, kaip buvo atstatinėjama Salako puošmena ir pasididžiavimas - bažnyčios smailė. Vyrai pasidžiaugė, kad visi darbai vyko sklandžiai ir stropiai.


Antanas Panavas ir dar šiandien mena visų norą ir pasiryžimą. Jam Vilniuje , savo namuose primena ir paveikslas, kurioje pavaizduota Salako Bažnyčia. Jis kabo pačioje garbingiausioje vietoje. Tai tikra padėta už architekto darbą.


Po bažnyčios rekonstrukcijos buvęs daugiau nei 30 m aukščio strypas, kurio tuomet buvo išlikusi tik žemutinė dalis, atrodė labai didingai. Tiesa, architektas prisipažįsta, kad buvo daug įvairių priežasčių, kad jo Salako bažnyčios smailės projektas buvo įgyvendintas ne visai tiksliai taip, kaip buvo suprojektuotas.


Architektas šiltai prisiminė tuometinį kunigą Kazimierą Girnių. Jis buvo labai reiklus. Dažnai kunigas reikalaudavo pataisyti jau atliktus darbus Tačiau net ir kai kurie nesklandumai, neaptemdo architekto džiaugsmo, jis ir šiandien didžiuojasi šiuo unikaliu statiniu.


Antanui Panavui Salakas labai artimas. Visai netoli jo gimtinė. Antanas gimė Ignalinos rajono Grybėnų kaime. Amžių našta daro savo. Nebegali jau aplankyti taip jam savu tapusio Salako, neatvažiuoja jau pora metų ir netoliese esančius gimtuosius Grybėnus, kurie jau Ignalinos rajone. Antanas prisimena ilga ir turtingą įspūdžių, skausmų ir džiaugsmo akimirkų gyvenimą.


1936 metais buvo uždarytos „Ryto“ gimnazijos. Dūkšte buvo tik lenkiška mokykla. O Antano Panavo tėvai labai norėjo, kad jis mokytųsi lietuviškai. Dešimtmetis Antanas atvyksta į Vilnių ir pradėjo mokytis į 41-ąją valdišką mokyklą. Mokslas mokamas, už tai brangiai reikėjo mokėti, todėl jautė didelę atsakomybę jo bendraamžiai. Mokslus prisimena šviesiai. Nors ir lietuviška buvo mokykla, bet lietuviškai mokėsi nedaug. Bet mokykloje buvo tikra lietuviškumo dvasia. Šioje mokykloje vaikai lietuviai nebuvo sulenkinti. Mokytojai, moksleiviai buvo įvairių tautybių, bet daugelis stengėsi nelįsti į politiką, būtų aukščiau politikos ir išsaugoti žmoniškąjį padorumą ir gerumą.


Juk per visą savo mokslo laikotarpį Antanas patyrė penkis režimus. Šiltai Antanas prisimena ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokslus, mokytojus ir bendraamžius. Negailestingai blaškė ir metė juos tremtis, karo audros, pokario ir tremtis sunkumai.


Praūžė Antrojo pasaulinio karo banga į Vakarus. Vakarykščiaims gimnazsiatams reikėjo gyventi. Pasirinkimo didelio nebuvo. Antanas suprato tik vieną būdą . Dirbti mokytoju, jiems atidėdavo tarnybą. Antanas dirbo gimtajame krašte mokytoju. Aštuoniolikmetis jaunuolis tapo mokytoju. Nedirbo ir pusmečio. 1945 metais ji netikėtai suėmė. Kartu buvo suimti ir grupė mokytojų. Suėmė tada ir Antaną. Jo nuomone, tam pasitarnavo nelemtas atsitiktinumas. Vieno tuose kraštuose veikusio partizano vardas ir pavardė ir gimimo metai sutapo su jo.


Antanas uždaromas į Zarasų kalėjimą. Sąlygos buvo baisios. Suimti žmonės buvo apsėsti utelių ir blusų, ištisomis savaitėmis nesiprausę. Šalta ir drėgna. Dienas, praleistas Zarasuose, ir šiandien Antanas prisimena su siaubu. Antanas šypsosi ir sako, kad dėl to didelės simpatijos Zarasams jis nejaučia.


Po pusantro mėnesio baisybių Zarasuose Antanas Panavas išvežamas į Lukiškes. Ten po keturių mėnesių rugpjūčio 3 dieną ešelonu išvežė į Vorkutą. Vorkutoje laukė darbas anglių šachtose. Visi buvo alkani, nusilpę. Dėl darbo sąlygų teko ir ligoninėje pragulėti. Daugia kaip metai tremtyje ir 1947 metais buvo paleistas. 1948 metais įstojau į architektūros fakultetą ir baigė tris kursus. Šios žinios labai privertė tolimesniame gyvenime.


Įsirėžė į Antano atmintį ir 1951-ųjų spalio pradžia. Tęsėsi trėmimai į Sibiro platybes. Į trėmimų sąrašus buvo įrašyta ir jo tėvų šeima. Antanas galėjo nevykti į trėmimus. Tą dieną jo namuose nerado. Jis studijavo Vilniuje. Tačiau jaunuolis sužinojo apie tremiamus tėvus, pats atvažiavo į Dūkštą ir pasiprašė į tremtinių vagoną pas tėvus. Visą naktį jaunuolis laukė. Įsiprašė į tremtį. Krasnojarsko krašte tremtiniai nuo Dysnų ežero surado daug lietuvių. Sutiko šeimas iš Rimšės, Salako, Degučių. Kartu visi šventė tautines šventes, draugiškai bendraudavo, visada vienas kitam ištiesdavo pagalbos ranką. Taip ir dirbo Panavų šeimą Krasnojarsko krašte kolūkyje.


Po Stalino mirties Antanas Panavas įsidarbina projektavimo institute. Jame jis dirbo puspenktų metų. Šiuos metus Antanas prisimena ir šiandien. Jie buvo tikro praktinio mokymo ir profesinio ugdymo metai.


Iš tremties Panavų šeima sugrįžo 1958-aisiais. Jau tada jie buvo reabilituoti.


Grįžęs Antanas Panavas baigė jau pradėtas studijas. Sėkmingai apgynė diplominį darbą apie didelių angų perdengimus. Dirbdamas architektu, Antanas projektavo didelius statinius – mokyklas, hidroelektrines, sporto rūmus. Visa jo darbinė biografija – tai Projektavimo institutas.


Jau Atgimimo laikotarpiu išėjo į pensiją. Tačiau ramybės nebuvo Antano gyvenime. Jau tada privačiai projektavo privačius pastatus. Prisiminė Antaną Panavą Pavolgio vokiečiai. Jie paprašė parengti bažnyčios projektą Ir Markso mieste prie Volgos šalia Saratovo suprojektavo katalikų bažnyčią. Antanas rengė ir Ignalinos bažnyčios projektą. Pagal Antano Panavo brėžinius rekonstruota ir Vilniaus rajono Mickūnų bažnyčia. Pagal jo parengtą projektą pastatyta bažnyčia Ignalinoje.


Per savo gyvenimą jis daug širdies, sugebėjimų, žinių ir meilės įdėjo į kiekvieną savo kūrinį. Ir kiekvienas jam yra brangus ir mielas. Žmogui džiugu, kad viso darbai dovanoti ne tik jo bendraamžiams bet ateities kartoms.


Petras IVANOVAS

Nuotraukose: Antanas Panavas su bangiausia dovana – Salako bažnyčios paveikslu, kurį jam padovanojo už klebonas Kazimieras Girnius; malonu Antanui Panavui pasidalinti prisiminimais apie Salako bažnyčios smailės atstatymo darbus su statytojams talkinančiu Sezontijui Ponyčiui; išdidingai šiandien puikuojasi Salako bažnyčios smailė, kur įdėjo Antanas daug darbo, širdies ir meilės; akmeninė Salako bažnyčia savo didingumu traukia ne tik tikinčiuosius, bet turistus, ekskursantus; Ignalinos bažnyčia projektuota irgi Antano Panavo; didinga bažnyčia Markso mieste prie Volgos – irgi Antano Panavo kūrinys.

Autoriaus nuotraukos ir nuotraukos iš Antano Panavo archyvo

salako baznycios smaile

\panavas ir ponycius

panavas su paveikslu

salako baznycia

Ignalinos baznycia

Markso mieste baznycia Darbai Utenoje


Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą.


Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai.


www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Daugiau informacijos apie slapukus ir kaip juos ištrinti rasite čia.

  
EU Cookie Directive Module Information