Kaip švenčia maži miesteliai? Kas vienija mažų miestelių žmones?
Įsikūrę tarp žaliuojančių medžių, saugantys senąsias tradicijas. Kur žiemos baltos, o naktys tamsios. Kur daugiau išvyksta, negu sugrįžta. Ten viskas truputį kitaip. Laikas kitoks. Ir mes ten kitokie. Dar kartą tai pajutau besilankydama Antalieptės miestelio šventėje „Basomis 2020“. Tradicinė dviejų dienų šventė, kuri sukviečia į Antalieptę jaunus ir gyvenimo mačiusius.
Kodėl „Basomis“?
Nes Antalieptės istorija glaudžiai susijusi su Basųjų karmelitų vienuolynu, kurio pastatai puošia miestelį iki šiol. Šventė brangi dar ir tuo, kad tai mano gimtasis miestelis su brangiais žmonėmis. Oi kaip suprantu organizatorius, kurie jau labai iš anksto pradeda galvoti ir rūpintis, kaip viską padaryti, kad žmonėms būtų smagu, gražu ir jauku, kad dar ir dar kartą norėtųsi čia sugrįžti. Šį kartą vykau į šventę ne kaip organizatorius, o kaip atsipūtęs dalyvis ir iš širdies mėgavausi visomis sukurtomis grožybėmis.
Šeštadienis.
Aktyvi ir pilna įspūdžių diena. Miestelis dūzgia kaip avilys, o gal ir dar garsiau, nes į jį suvažiuoja Baikerių klubo dalyviai. Mielai praveža su vėjeliu visus norinčius! Seniūnas pasitinka visus ir kviečia pasivaišinti: katile garuoja kareiviška košė, Vasaknų dvaro gira atgaivina. O šalimais, puikiai sutvarkytame stadione, jau pilnu tempu vyksta sporto varžybos. Mažojo futbolo, krepšinio 3×3, tinklinio komandos rungtyniauja iš peties, nes nugalėtojų laukia apdovanojimai. Kas nenori sportuoti, kviečiami sudalyvauti „Lobio paieškose“ ir foto lenktynėse. Arba pasiplaukioti baidarėmis, arba pasimaudyti. Arba pasivaikščioti ir pasigrožėti puikiai tvarkomu miesteliu, gal net suskaičiuoti visus jame esančius lieptus… O vakare koncertas, su pasišokimais ir padainavimais.
Aš vaikščiojau ir jaučiau tą nenusakomą mažo miestelio galią – atsukti laiką atgal. Jaučiausi, lyg eičiau savo jaunystės vietom, kur žinomas kiekvienas takelis. Tos pačios liepos altankoj siūbuoja, tiesa -praretėjusios, kūdra, vienuolynas, lieptas… Taip gražiai tvarkoma viskas. Mažutė tetulytė dėlioja kermošinius saldainius prekybai. Dievulėliau, rankomis daryti į blizgučius įsukti saldainiai, gaidžiukai ir lazdelės, laikrodukai su nupaišytais ciferblatais… Ar tai jūs saugot vaikystės laiką ir skonį?
Įkišam nosį į bažnyčią. Vėsa ir iškilmingumas. Moteris siuva kaspinus vėliavoms rytojaus procesijai. Pasakoja, kaip rūpinosi bažnyčios vėliavomis, su kitais pagalbininkais tvarkė, pagarbiai saugo jas. Taip, čia dar vyksta procesijos su baldakimu ir gėlių barstytojomis. Kaip vaikystėj…
Sekmadienis.
Rimties ir atgaivos diena. Porciunkulės atlaidai. Šventė prasideda atstatyto kryžiaus tremtiniams atidengimu ir pašventinimu. Parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas su antalietptiškiu medžio drožėju Saulium Savicku pasirūpino, kad senasis suiręs kryžius būtu pakeistas nauju. Ši diena labai tiko naujojo kryžiaus atidengimui ir pašventinimui. Buvo prisiminti mirę ir gyvi likę tremtiniai, o jų likimas įprasmintas kryžiumi, kuris neleis pamiršti mūsų tėvų ir senelių sunkaus likimo ir teiks viltį, kad tai niekada nebepasikartos.
Išpuošta ir sutvarkyta Antalieptės bažnyčia vos talpina gausų būrį vietinių ir į renginį atvykusių garbių svečių. Mišias aukoja svečias, Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas, kunigas Virginijus Veilentas. Jo balsas daugumai pažįstamas, nes kunigas Virginijus – buvęs lietuviškosios Vatikano radijo redakcijos laidų vedėjas. Užgaudžia suremontuoti vargonai. Bažnyčios skliautais nuaidi giesmė. Gieda į svečius atvykęs Anykščių kamerinis choras „Salve cantus“ vadovaujamas vargonininko Rimvydo Griauzdės. Į bažnyčią įžygiuoja uniformuotos merginos. Tai – Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjungos narės, kurios šiomis dienomis stovyklauja Antalieptėje. Prasideda Mišios. Kunigas Virginijus Veilentas pasveikina visus, paaiškina Purciunkulės atlaidų reikšmę ir prasmę. XIII amžiuje mažame Porciunkulės miestelyje Italijoje būsimas šventasis Pranciškus išgirsta Dievo kvietimą atstatyti Bažnyčią, ne tik kaip pastatą, bet ir kaip širdies buveinę. Kaip stebuklingai Dievo dovanos pranoksta žmogaus troškimus. Šią dieną visose pasaulio bažnyčiose švenčiami Porciunkulės atlaidai, suteikia dalyvaujantiems visuotinus atlaidus, dovanoja žmogui malonę, gydo sielų sužeidimus.
Po Mišių vyksta procesija. Vyrai neša vėliavas, tautiniais rūbais pasipuošusios moterys ir skautės laiko kaspinus, barstytojos beria žiedlapius. Smilkalai ir giesmė, iškilmingi veidai ir šviesa akyse, kurios neuždengia jokios kaukės. O po Mišių choras „Salve cantus“ dovanoja skambų koncertą. Giesmės persipina su vargonininko Justino Šapolos atliekamais klasikinės ir sakralinės muzikos kūriniais. Muzika gaivina, pakylėja sielą virš kasdienybės. Kaip smagu, kai šventė suburia visus į vieną didelį ir draugišką būrį.
Štai taip gražiai, spalvingai ir iškilmingai prabėgo dvi šventės dienos, pilnos pačių gražiausių įspūdžių. O juk taip. Su kokiu nusiteikimu ateisime, tiek ir pasisemsime!
Aš nuoširdžiai dėkoju visiems Antalieptės šventės organizatoriams. Visiems, kurie galvojo, statė, derino, siuvo, šlavė, virė, repetavo, sodino, kvietė, stengėsi, atėjo. Nevardinsiu, kad netyčia ko nepamirščiau. Jūs sukūrėte nuostabią šventę! Jūs kuriate gražesnį pasaulį.
Vis dar antalieptiškė Gintarė Laurikėnienė
*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą. Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai. www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.