RAJONO VADOVAI PAGERBĖ ŠIMTAMETĘ

Spausdinti

1mid news zrs 559 100Labai nedideliame Degučių seniūnijos Eikotiškio kaimelyje, miškais apsisiautusioje, išpuoselėtoje ir labai jaukioje senutėje sodyboje gyvena Elena Tvardauskienė. Sodyba ant Šventosios upės kranto. Šis gamtos kampelis tikra atgaiva akiai ir sielai.

Šio kampelio grožis labiausiai išryškėja ir pradeda džiuginti šių namų šeimininkę, kai pavasario saulė sušildo žemę ir miškus, pievas nutapo šviežia žaluma ir pražysta įvairiaspalviais žiedais gėlynai. Neišblukina, o praturtina naujomis spalvomis ir nauju grožiu vasara, pradžiugina savo auksinėmis spalvomis ruduo. Elena pasakoja, kad čia karštomis vasaros dienomis, tiek ir orams atvėsus ji su malonumu atsipalaiduoja, pasigroži nuostabiomis gamtos spalvomis, kurių joks dailininkas nenutapytų. Iš gamtos senolė visada pasisemia naujų jėgų, energijos, stiprybės ir meilės gyvenimui. Elena juokauja: čia pasenti neįmanoma.

Prieš šimtą metų gimė Elena. Gimtajame Okutiškio kaime prabėgo daug metų, mėnesių, dienų. Dar ir šiandien atmintyje atgyjantys vaikystės, jaunystės prisiminimai. Jie ne visad džiugūs. Daug vargų, rūpesčių, neramumų pergyveno...

Elena gimė darnioje, darbščioje šeimoje. Nors tėvai buvo be galo darbštūs, tačiau tai mažai gelbėjo, o šeima galą su galu vos vos sudurdavo. Mikailių šeimoje vienas po kito gimė dešimt vaikų. Visoms burnoms ne visada sočiai duonos pavalgyti užteko. Daug vaikystės, o vėliau ir jaunystės pavasarių, vasarų ir rudenių teko praleisti laukuose. Nederlinga žemė mažai atseikėdavo darbštiems ir labai žemę mylintiems žmonėms. Teko daug prakaito išlieti turtingųjų laukuose. Dažnai dirbdavo tik už duonos kąsnį. Eidavome į talkas – reikėdavo uždirbti žmonių šienapjūtei, kūlei. Oi, oi, kiek darbų! „Tai, kai pamatau, - sako šimtametė, dabar merginas nerūpestingai besivaikštančias , pagalvoju, kad bent vieną dieną būčiau turėjusi tokią lengvą“. Per darbymečius ir rankos, ir kojos būdavo kruvinos nuo ražų – ištisus hektarus reikėdavo į pėdus surišti, suvežti.

Tačiau ne viskas buvo bloga. Atmintyje atgyja ir šviesūs prisiminimai. Pasak Elenos, buvome jauni, šokom, dainavom. Baltriškio kaimo laukai skambėdavo nuo dainų. Vienur baigė šienapjūtę, jaunuoliai jau su armonika ateina. Nukasė bulves, vėl vakaruška kaime.. Talkos pabaigtuvės ir vėl kaime šokiai.. Gavėnios laiku šokti negalėdavo, tai sueidavo jaunimas kokioje troboje, pasišnekėdavo. Mįsles mindavo, pasakas sekdavo.

Visada su pakilimu, noriai Elena ateidavo į Baltriškės bažnyčią. Visa šeima žinojo ir labai didžiavosi šiuo faktu. Bažnyčią statė Elenos senelis Indrejus Grigas. Pasimelsdavo bažnyčioj. Išeis merginos ir vaikinai po mišių, o kaime jau muzikantai griežia. Nepamirštamos buvo ir gegužinės, įsimintini svajingi valsai ir trankios polkos, kiti tautiniai šokiai.

Tačiau įvairūs istorijos etapai ne tik džiugiuose prisiminimuose išliko. Buvo sudėtingi karo metai, pokario baisumai. Šimtametė močiutė trumpai mintimis perbėga savo vargų ir rūpesčių kupiną gyvenimą.

Šimtametės šiurpūs prisiminimai apie karo siaubą negali palikti ir po daugelio metų. Pirmosiomis karo dienomis Baltriškės, Mumeliškio, kitų aplinkinių kaimų gyventojų akys ir ausys krypo į Vencavus. Kaimuose žinojo, kad žydai iš įvairių miestų ir miestelių, kitų vietovių suvaryti ten. O iš Vencavų ateidavo siaubingos žinios. Masiškai šaudomi žmonės. Karo metais apie tai visi kalbėjo pašnibždomis, nors žinojo, kas žydų baldus į namus parsivežė, kas nužudytųjų rūbais puošiasi ir auksinius papuošalus nešioja. Neramiu laiku reikėjo saugoti save, savo šeimą ir artimuosius. Tyla buvo geriausia sąjungininkė. Dažnai tas, kuris daug šnekėdavo, irgi sulaukdavo pasmerktųjų likimo.

Bėgo metai. Iš atminties žmonės stengėsi ištrinti siaubingus įvykius, jų aukas ir net žudikus. Tačiau mergina susidūrė su šio baisaus nusikaltimo akistata. Ji buvo labai skausminga. Nuriedėjus karo bangai į Vakarus, Vencavuose buvo atkasinėjamos masinės žydų žudynių vietos. Merginą su kitais kaimo jaunuoliais atvarė į žudynių vietą. Čia reikėjo atkasinėti nužudytus žmones. Tada Elena pamatė suguldytus duobėje žmones. Ji neįstengė žiūrėti į lavonų krūvas, kulkų suvarpytus kūnus. Merginą ištiko šokas ir su tokiais į šiuos darbus atvariusiais vyriais susibarė. Elena pasakė, kad ji šio darbo nedirbs. „Mano giminės nieko nešaudė ir turtų nesidalijo ir man čia veikti nėra ką“, - rėžė tada mergina. Ją nuo prievolių atleido. Košmaro krečiama Elena sugrįžo į namus. Daug laiko negalėjo valgyti, miegoti, džiaugtis gamta. Šie vaizdai, siaubinga atmintis kelia siaubą jai ir vos ne po septyniasdešimt penkerių metų.

Siaubingi buvo ir pokario metai. Persiritusi į Vakarus fronto linija nieko nepakeitė. Ateiviai iš Rytų ėmė gaudyti kaimo jaunuolius į kariuomenę. Dalis vaikinų tapo raudonarmiečiais, kiti nenorėjo mirti už svetimas idėjas. Ėmėsi ginklo ir išėjo į mišką. Aplinkiniuose miškuose kūrėsi Lietuvos partizanų būriai. Partizanai užsukdavo ir į Mumeliškio kaimą, neaplenkdavo jie ir ateidavo ir į Mikailių namus. Dažnai ir Elena, nešina krepšiais, eidavo į mišką. Nešdavo maistą partizanams. Pateikdavo įvairią informaciją, informuodavo žmones apie sužinotas planuojamų tremčių operacijas. Tada baimės buvo irgi daug. Tuštėjo kaimai. Vieni buvo miškuose, kiti - ištremti. Niekas nežinodavo, kurią naktį pasibels ir lieps ruoštis į kelionę. Laimei, Elenai tremties pavyko išvengti. Kaimuose prasidėjo kolūkių kūrimas. Tačiau jis buvo svetimas šio krašto valstiečiams.

Pavojai, mirtys, žudymai, tremtys, baimės, tačiau jaunystė yra jaunystė. Atšoko Elena vestuves. Ištekėjo už kaimyno Petro Juozėno. Vienas po kito gimė trys sūnūs. Gyveno Baltriškėse, augino vaikus. Stengėsi su vyru išauginti atžalas, kad jie sotūs, aprengti būtų. Sunkiai moteris dirbo laukininkystės darbininke. Prisimena, kad kolūkyje už sunkius darbadienius gaudavo apverktinai mažą atlygį. Ant pečių per metus grūdų pusmaišį parsinešdavo. Darbas nuo aušros iki sutemų, namų ūkio rūpesčiai atimdavo daug laiko. Mirė vyras. Tada gyvenimas užstatė ir išmokė daug įvairių ūkiškų darbų. Elena ir malkas pjovė, jas kapojo, šienavo ir javus kūlė.

Darbuose ir rūpesčiuose skriejo Elenos gyvenimo dienos, savaitės, mėnesiai. Liūdėti ir į kalendorių žiūrėti nebuvo kada. Regis, gyvenimas pragyventas ir jokių vingių jame nebus. Vaikai jau išauginti, savas šeimas sukūrė. Anūkai jau augo.

Prieš trisdešimt penkerius metus Elena ištekėjo antrą sykį. Paliko savo namus Baltriškėse prieš keletą dešimtmečių ir įsikūrė Eikotiškio kaime. Vyras puikus meistras, darbštus žmogus. Planavo drauge palydėti gyvenimo saulę. Deja, jis išėjo anapilin, po penkerių metų, palikęs atokiame kaimelyje gyventi vieną Eleną. Elena prisipažįsta: tokiame amžiuje gyvenimas darosi kasdien nykesnis. Pribloškia niūrios žinios. Mirė viena draugė, kita kaimynė. Mąsto, skaičiuoja moteris ir sako: visi išmirė, su kuriais dirbome, šokome, šventes šventėme. „Likau aš viena, matyt, Dievulis seniai mane pamiršo,“ – garsiai mąsto šimtametė. Ji prisipažįsta, kad ją dažnai aplanko liūdnos mintys. Tačiau jas išsklaido dažni svečiai. Aplanko ją vaikai, anūkai, dukterėčios. Ir pamišta Elena visas negandas.

Visada Elena laukia savo namuose sūnų. „Auginau visus, kiek tik davė Dievas. Visi vaikai gimė ir augo sveiki. Savo vaikus labai mylėjau. O jie už tai man atsilygino savo švelnumu, gerumu, rūpesčiu…“ – kalbėjo šimtametė. Vyresnysis Leonidas šiandien gyvena Zarasuose, jaunesnysis Romualdas įsikūręs Londone. Šimtametė pergyvena, kad tik vidurinis Vilius, kuris gyveno Utenoje, nesulaukė jos jubiliejaus.

Vaikystėje, jaunystėje Elena labai mėgo grybauti, uogauti. Sunkiais laikais grybai ir uogos ne visada nukeliaudavo ant šeimos stalo. Pardavinėdavo miško gėrybės vasarotojams. Miškas tapo svaria parama jų šeimai. Ir dabar Elena laukia, kol miške nunoks uogos, dygs grybai. Senolė tada pajaunėja keliomis dešimtimis. Su krepšiu keliauja po pažįstamus miškus. Prirenka rūgštynių, grybų, uogų, vaistažolių... mėgsta skaityti spaudą, jau daug metų skaito rajono laikraštį „Zarasų kraštas“. Domisi rajono įvykiais.

Visada močiutė buvo labai darbšti, paslaugi, geros nuotaikos, svetinga, gero visiems linkinti. Kiekvienas, kas svečiavosi jos namuose, buvo gražiai priimtas ir pavaišintas. Niekas jos niekada nematė piktos, irzlios, ji gyvena taip, lyg nei vargo, nei sunkumų, nei nelaimių nėra. Niekam nepavydėjo, visada džiaugėsi svetimu džiaugsmu, sėkme.

Jubiliejinio gimtadienio proga šimtametė sulaukė daug sveikinimų. Jubiliatę namuose aplankė ir rajono Savivaldybės meras Nikolajus Gusevas, rajono Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Gediminas Gaidamavičius, Degučių seniūnijos seniūnas Jonas Šileikis. „Be galo džiaugiuosi matydamas Jus, sulaukusią tokio amžiaus ir tokią energingą ir žvalią. Tebūnie ir ateinantys metai dosnūs šviesių dienų atpildo už Jūsų išdalintą gerumą ir kupini sveikatos, artimųjų rūpesčio ir meilės“,– šimtametei linkėjo meras Nikolajus Gusevas. Ilgaamžei savivaldybės meras linkėjo pačių šviesiausių ir kuo gražesnių gyvenimo akimirkų, kad ir toliau lydėtų puiki sveikata ir gera energija, nestigtų artimųjų dėmesio ir meilės bei Dievo palaimos.

Puikiai atrodančios ilgaamžės sveikata ir atmintis yra gera, todėl moteris dar puikiai vaikšto, mėgsta išeiti į lauką apžiūrėti savo gražų kampelį, sodą, Šventąją, tik labai apgailestauja, kad jau negali darbų dirbti. Gražaus šimtmečio sulaukusiai Elenai džiaugsmo teikia ne tik vaikų rūpestis, bet gausus anūkų bei proanūkių, kitų artimųjų dėmesys.

Laikydama rankose dovanotas gėles, šimtametė nemokėjo paslėpti džiaugsmo, kad jos šimtmečio nepamiršo ne tik artimieji, bet ir rajono vadovas pasveikinti atvyko. „Labai dėkoju, kad prisiminėt, pagerbėt, būkit ir jūs sveiki ir laimingi...“, – negalėjo džiaugsmo ašarų sulaikyti jubiliatė. Ir dabar pačios didžiausios šimtametės močiutės Elenos Tvardauskienės godos – kad Dievas ir visiems žmonėms tiek sveikatos ir metų, kiek jai pačiai atseikėjo, duotų.
 

Petras Ivanovas
Nuotraukose: šimtametės Elenos Tvardauskienės pagerbimo akimirkos
Autoriaus nuotraukos

1mid news zrs 559 100

ntr sveikina 1


Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą.


Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai.


www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Daugiau informacijos apie slapukus ir kaip juos ištrinti rasite čia.

  
EU Cookie Directive Module Information