SUDĖTINGA TIESTI KELIUS, NUGYVENTI GYVENIMO KELIĄ DAR SUDĖTINGIAU

0
36
mecislovas

Spalio mėnesį Degučių seniūnijos Galminių kaimo namuose buvo smagu. Skambėjo daug gražių žodžių, sveikinimų. Šios sodybos prie Šventosios upės šeimininkas šventė savo devyniasdešimties metų jubiliejų. Ten, kur devynioliktame amžiuje, vyko pašto arklių keitykla, buvo tą vakarą smagu ir šventiška. Senosios sodybos šeimininkas dar žvalus, protingas ir labai geras, mielas ir šiltas žmogus ryškiai šiandien prisiminė visą savo gyvenimą.

Iš devyniasdešimties metų aukštumos galima labai daug pamatyti gražaus, pamokančio, įsimintino. Šio žmogaus gyvenime būta ir tragiškų akimirkų, buvo ir džiugių dienų, šviesių prisiminimų. Pasaulį pamatė Mečislovas toli nuo Aukštaitijos. Gimė jis Tauragės rajono Rubiškės kaime. Gyveno sudėtingai. Tėvas kumetis, savo žemės neturėjo. Tad ne visada namuose ir duonos sočiai galima buvo pavalgyti. Apie kitokias pramogas net svajoti neteko. Iš vaikystės Mečislovas prisiminė vieną nutikimą. Pamatė pas kaimo bendraamžį mažą žaisliuką. Slapta paėmė ir parsinešė į namus. Septynių metų berniukas taip svajojo apie tokį aliuminį arkliuką. Deja, ši pražanga neliko nepastebėta. Tėvas griežtai tada auklėjo sūnų. Tiesa, šios sąžiningumo pamokos buvo maža. Po kurio laiko įlindo berniukas į kaimyno sodą. Į kišenes prisidėjo obuolių, tačiau pro vielos tvoros skylę išlįsti nebegebėjo. Labai jau kišenės įsiputusios buvo. Sugavo kaimynas, barė, kad rankas į svetimą tiesia. Po tokių pamokų ir pasakė Mečislovas – niekada svetimo nepaimti. Taip ir sąžiningai pragyveno, išskyrus šias vaikiškas išdaigas. Keitėsi laikai, su jais keitėsi ir žmonės. Požiūris į tuos, kas tempia į namus, keitėsi. Buvo metas, kai į juos ir palankiai ir su pagarba žiūrėjo. Tačiau savo principams, pasirinktiems dar vaikystėje, Mečislovas liko ištikimas. Tiesa, daug tada juokėsi iš Mečislovo užsispyrimo, tačiau sąžiningumai jis pragyveno visą savo netrumpą gyvenimą. Nugyventi gyvenimą ruošėsi padoriai ir sąžiningai pačioje savo gyvenimo kelio pradžioje. Žodžiu taip, kad niekam nebūtų gėda žiūrėti į akis. Paauglystės metais sąlygos buvo sudėtingos, tačiau jis nusprendė mokytis. Po mokslų skubėdavo į mišką – rinko grybus, žemuoges, pievose skynė rūgštynes ir pardavinėjo. Tokiu darbu pelnėsi duoną. O dieną sėdėjo mokyklos suole. Jo bendraamžiams toks gyvenimas buvo per sunkus. Tačiau Mečislovas nepalūžo. Dieną mokslas, po jų darbai pas ūkininkus, smulkūs uždarbiai. Gyvenimas keitėsi kaip kaleidoskope. Iš pradžių rusų tankai. Paskui atžygiavo vokiečių kariuomenė. Aplinkinių miestelių žydus suėmė. Žmonės kalbėjo apie žydų šaudymus. Naktimis girdėdavo šūvius. Paskui vėl atėjo rusų tankai. Laikas buvo labai neramus. Ryte Mečislovas skubėjo į įvairius darbus Žemaitijoje, o vakare sėsdavo į mokyklos suolą. Dažnai nuo nuovargio tekdavo ir užmigti. Vidurinės mokyklos vyresnėse klasėse mokytojai pasiūlė stropiam mokiniui mokytojauti. Pokaris išmetė, išblaškė žmones, kaimuose trukdavo mokytojų. Taip jaunuolis tapo pradinių klasių mokytoju. Ir pats mokėsi. Baigė vidurinę mokyklą, vėliau neakivaizdžiai mokslai Mokytojų seminarijoje. Stambino mokyklas. Atsirado mokytojų, baigusių mokslus. Per tuos darbo metus Mečislovas suprato, pedagogika – tai ne jo pašaukimas. Vienas momentas ir gyvenimas pakrypo nauja linkme. Pasiūlė Mečislovui padirbėti Ventės Rage, gamtos prižiūrėtoju. Gamtą žmogus mylėjo. Darbas patiko. Tik darbas buvo laikinas. Stropų darbštų ir sąžiningą žmogų naujoje darbovietėje pastebėjo ir nenorėjo su juo atsisveikinti. Pasiūlė išvykti į Aukštaitiją ir tapti Ignalinos rajone, Dūkšto krašte, gamtos apsaugos inspektoriumi. Pasiūlė erdvų namą. Mečislovo šeima tada buvo gausi. Kai išeidavo į neramią tarnybą, namuose Mečislovas palikdavo žmoną Marytę su dviem sūnumis ir dukra. Taip Urbonų šeima atsidūrė Aukštaitijoje. Geri ir darbštūs žmonės pamilo šį kraštą. Pamilo juos ir aukštaičiai. Nerami buvo Mečislovo tarnyba. Ežeringas Dūkšto kraštas. Daug ką viliojo turtingi ežerai ir upės. Iki tol, visi gamtos niokotojai brakonieriavo laisvai, kada norėjo ir kuo norėjo. Naujasis gamtos apsaugos inspektorius buvo griežtas. Brakonieriams nebuvo jokio pasigailėjimo Administracines bausmės, kitus ir į teismą reikėjo tempti. Iš pradžių gamtos niokotojai bandė tartis gražiuoju. Tačiau tai nepadėjo. Tada ėmė grasinti. Susidoroti ne tik su juo, bet su šeima. Septynetą metų dieną ir naktį kovojo su brakonieriais Dūkšto krašte. Susidūrimai su jais visada buvo nemalonūs. Tačiau po tiek neramių metų, košmariškų susitikimų su užkietėjusiais brakonieriais Mečislovas pavargo. Pavargo ne tik dėl jėgų stygiaus. Pavargo, kad dažnai šią jo kovą mažai kas paremdavo. Dažnai brakonierių užtardavo iš įvairių tuometinių aukštų valdžios kabinetų. Vienam kaip Donkichotui su vėjo malūnais kovoti nesinorėjo ir nebuvo jėgų. Ir matė, kad kovą jis pralaimi. O dirbti nesąžiningai, nematyti trūkumų, pažeidimų jis nemokėjo. Bėgo metai, jau ir amžius tapo solidesnis ir nusprendė Mečislovas surasti ramesnę tarnybą. Dūkšto kelių tarnyboje pasiūlė jam tapti meistru. Iš pradžių keletą mėnesių Mečislovas mokėsi Kaune, o kai sugrįžo pasiūlė jam važiuoti į Degučius. Įsikūrė irgi nuostabiame gamtos kampelyje – prie Šventosios. Čia Mečislovas gyvena ir šiandien. Teko vadovauti akmens skaldykloje Baibiuose, tiesti kelią į Lupenką, vėliau į Imbradą. Prisimena tada Mečislovas, tai buvo šiose vietovėse pirmieji asfaltuoti keliai. Džiaugėsi širdis, kad kokį patogumą kuri žmonėms. Prisimena Mečislovas tas džiugias akimirkas ir šiandien. Šių kelių tiesimo darbus komisija labai aukštai buvo įvertinusi. Padėkos žodžių daug buvo išsakyta ir Mečislovui Urbonui. Meistrui tekdavo didelė atsakomybė. Vadovauti darbams, atlikti niveliavimo darbus. Komisijos atvažiuodavo ir stebėdavosi, kad tuos darbus atlieka Mečislovas. Ne visada juos taip tikslai galėdavo atlikti specialistai su aukštaisiais mokslais. Mečislovas žinojo, kad jo aukštojo mokslo žinias kompensuoja sąžiningas požiūris į darbą ir didelis kruopštumas. Nesąžiningai jis dirbti ne tik nenorėjo, bet ir neišmoko. Kelių tiesiamas – tai trečias pasirinkimas gyvenime, bet čia jis atrado ir savo pašaukimą. Šiam pašaukimui jis atidavė dvidešimt dvejus metus. Šis darbas reikalavo didelio kruopštumo, sąžiningumo ir pasiaukojimo. Į jį meistras pasinerdavo, iki išnaktų skaitydavo projektus, studijavo brėžinius, diskutavo su darbininkais. Specialistai iš Vilniaus stebėdavosi jo sugebėjimais. Ne visada ir specialiuosius mokslus baigę kelininkai sugebėdavo atlikti tokius darbus.. Daug teko paaukoti jėgų, kol įveikė darbininkų girtavimą objektuose, daug pastangų pareikalavo, kad kelių tiesėjai griežtai vadovautųsi nurodymais, projektų reikalavimais. Širdžiai malonus tas darbas Mečislovui – tiesti kelius. Ir dabar kiekvieną kelininkų broką Mečislovas mato. Mato ne tik tai. Mato kaip pagerėjo darbų kokybė, sparta. Kokybiškesnės ir geresnės kelininkų medžiagos. Išėjęs į pensiją Mečislovas dar dirbo. Į užtarnautą poilsį buvo išlydėtas pirmaisiais nepriklausomybės metais. Šiandien darbą lydi ne tik malonūs prisiminimai. Prisimenu, taip kruopščiai statė paskutinį objektą – poilsio vietą prie Šventosios upės. Žmonės įdėjo daug jėgų, sugebėjimų. Džiaugėsi šiuo darbu ir Mečislovas. Įsivaizdavo laimingus ir džiugius turistus, ekskursantus. Tačiau labai skaudu buvo, kai kitą dieną jų visų darbas buvo nusiaubtas. Poilsiavietės neįmanoma buvo pažinti. Štai koks Mečislovo gyvenimo kelias. Kupinas staigų posūkių, įkalnių, sudėtingai įveikiamų atkarpų. Jis gal panašus į daugelio tos kartos žmonių gyvenimą. Dirbo, augino ir mokė vaikus kūrė. Šiandien žmogus džiaugiasi, kad gyvenimo keliais nugyventas prasmingai, gyventa ne tik sau. Gyventa sąžiningai ir tuo labai žmogus didžiuojasi. Jau pensijoje šalia sodybos savo rankomis pastatė namus, įsirengė pirtį. Savo rankomis išsikasė šulinį. Jo nuo caro laikų čia nebuvo. Numelioravo savo žemės plotus, stropiai ugdė ir puoselėjo didelį sodą. Skaičiuoja Mečislovas savo darbus, o aš stebiuosi. Kitas per visą savo gyvenimą tiek nepadarė, ką nuveikė šis žmogus, jau sulaukęs užtarnauto poilsio metų. Net ir dabar, sulaukęs tokio garbingo amžiaus dar kupinas naujų sumanymų, planų. Sako, žmogui juos įgyvendinti ir dviejų amžių neužteks. Prisipažįsta, tik jėgos jau nebe tos. Štai su kokiomis mintimis Naujųjų metų išvakarėse gyvena senolis iš sodybos prie Šventosios upės. Mintys jo šviesios, džiugios, kupinos svajų, kad gyvenimas bus dar gražesnis, prasmingesnis ir turtingesnis. Smagu, kad tokie žmonės gyvena mūsų žemėje.

Jonas Petronis
Nuotraukoje: senosios sodybos šeimininkas Mečislovas Urbonas.
Autoriaus nuotrauka

*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą.

Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai.

www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Parašyti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami Video

Taip pat skaitykite