Vėlinių vėjams ūžaujant lapkričio 2-ąją Amatų centras Antazavės dvare pakvietė į jaukią popietę – vilnietės amatų meistrės Aušros Steikūnienės šiaudinių sodų parodos atidarymą. Aušra, nors ir gimusi Vilniuje, kur studijavo biologiją, teigia meilę gamtai paveldėjusi iš tėvelio – mūsų kraštiečio Juozapo Raugo, kilusio iš Velykuškių kaimo. Tėtis, kaip rašė Aušra, jiedviem su seseria rodė savo mylimus dalykus – „ežerus, vėjus, žuvis, šalčio piešinius ant langų troleibuse, debesis, saulėtekius, rūką, leido basomis lakstyti ankstų pavasarį po pelkę“. Tėtis įliejo į ausis ir gražią aukštaitišką tarmę. O ir dabar autorė neretai lankosi mūsų kraštuose, mat Sadūnuose – sesers Laimos sodyba, vaistažolių sodeliai, gėlynai. Čia ir Aušra renka augalus savo kūriniams – išskirtinio kruopštumo, originalumo sodams. Dalis jų verti netgi ne iš kviečio ar rugio šiaudų, kaip tradiciniai sodai, o plonyčių viksvelių, todėl tokie ažūriniai, trapūs, lengvučiai. O jau struktūros įvairių įvairiausios!
Parodoje Antazavės dvare eksponuojamas vos vienas kitas tradicinių formų sodas, dauguma – Aušros sugalvoti, sufantazuoti, stebinantys žiūrovą geometrija ir atsiveriančiomis erdvėmis, netikėtu meniniu sprendimu. O dar kai atskiri segmentai sukasi oro dvelksme, kiekvienas pagal savo vidinę logiką – neįtikimas reginys… Juolab kad Amatų centro sienas puošia Antazavės krašto auksarankių (Marytės Lapienienės, Veronikos Semėnienės) senoviniai šviesių tonų audiniai – nėriniuoti rankšluosčiai (abrūsai), lovatiesės (kapos), staltiesės, sukuriantys neįkyrų foną auksaspalviams sodams.
Susirinkusieji į parodos atidarymą ne tik sveikino autorę, bet ir klausinėjo – kiek laiko trunka suverti sodą, tarkime, būsimoms vestuvėms (autorė pasakojo išsiklausinėjanti apie jaunuosius, jų pomėgius, būdą ir kt., neretai tai išauga ir į draugystę), kaip gimsta idėjos, kokį sodą verti, ir kokio nusiteikimo tam reikia. Autorė minėjo, kad verdama meldžiasi, galvoja apie būsimų sodo savininkų angelus sargus, na, ir dainuoja. O meilė liaudies dainai ir dainingumas – ko gero, iš dzūkės mamos. Kad Aušros balsas išskirtinio grožio, o dainų aruodai neišsemiami, netrukus įsitikinome pakviesti prie itin skoningai išpuošto vaišių stalo. Čia skambėjo ne tik mūsų brangių išėjusiųjų atminimui skirtos Vėlinių (Ilgių) dainos, bet ir kantičkinės giesmės, užvestos net iš Vilniaus atskubėjusių Aušros bičiulių – Vilhelminos ir Vidos. Vilhelmina užaugusi ir mokyklą baigusi Antazavėje, čia jai pažįstami visi kampeliai, ir kantičkinių giesmių ne viena užrašyta. Džiugu, kad atidarymo šventėje dalyvavo ir keletas senjorų iš Antazavės socialinių paslaugų centro ,,Kartų namai“.
Parodos autorė Aušra pradžiugino ir savo poezijos eilutėmis. Ir tai dar ne visi kūrėjos talentai. Aušra pasakojo perėjusi per daugybę tradicinių amatų – verbas, gobeleno audimą, karpinius, primityviąją tapybą, drožybą. Tad tikimės Antazavės dvare išvysti ir kitus Aušros Steikūnienės kūrinius, o dabar lauksime gruodžio 14-osios, tądien vyksiančioje edukacijoje kursime kalėdines dekoracijas. Ir tęsime jaukių bendruomeninių pasidainavimų tradiciją!
Zarasų krašto muziejaus informacija
*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą. Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai. www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.
Man šis straipsnis sukėlė daug minčių. Kodėl Zarasų kultūros centras nerengia sodų vėrimo kursų. Jeigu jie ir buvo, dauguma apie juos nieko negirdėjo. Girdėjau, kad kitų rajonų ir miestų kultūros centruose vyksta kompiuterinės grafikos, fotografijos, filmavimo, kompiuterininkų, informacijos rengimo masinės informacijos priemonėms kursai. Tik Zarasai – šokiai ir šokiai. Gal dėl tol to, kad merė šokėja. Bet kultūra ne tik šokiai, ne tik tam reikia skirti biudžeto pinigus. Tarybos nariai, tvirtindami biudžetą turėtų į tai atsižvelgti.
Kol dabartinė Zarasų kultūros centro vadovybė nebus pakeista naujais žmonėmis, greta lyderystės turinčiais didesnį kūrybinį potencialą, naujų idėjų ir energijos joms įgyvendinti, tai tik ir šoksim iki nukritimo, arba žygiuosim procesijose po miestą, kol klumpes sudėvėsim.