GYDYTOJUI DOMININKUI BUKONTUI 150 METŲ

0
54
DSCF5352

Šiais metais Domininkui Bukontui rugpjūčio 11 d. sukaktų 150 metų. Gydytojas, antropologas, visuomenininkas, švietėjas – kuklus, pasiaukojęs lietuvių tautinio atgimimo dirvoje, daugiausiai pasidarbavęs Rytų Aukštaitijoje, Zarasų krašte. Gydytojas D. Bukontas buvo tas žmogus, kuris savo sveikatą, gražiausius gyvenimo metus, pagaliau gyvenimą atidavė kitiems. Jis praktiškai diegė ir plėtojo ekonominį bendruomeninį veikimą, skatino žmones būti aktyviais, išmokė daug praktiškų dalykų ir principų.

Rugpjūčio 10 d. maloniai kviečiame dalyvauti:

Ekskursija ves Zarasų krašto gidas, Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro projektų vadovas Ramūnas Keršys.

Rugpjūčio 11 d.

  • 12 val. Šv. Mišios, skirtos Dominyko (Domininko) Bukonto gimimo metinėms paminėti;
  • 16 val. Dominyko Bukonto 150-tųjų gimimo metinių minėjimas prie D. Bukonto paminklo, Sėlių a., ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Zarasų krašte susikūrimo 35-erių metų minėjimas. Dominyko Bukonto premijos teikimas.
  • 17 val. Atminimo lentos atidengimas prie D. Bukonto namo, D. Bukonto g. 10.

Apie gydytoją Domininką Bukontą:

Domininkas Bukontas gimė 1873 m. rugpjūčio 11 d. Kegrių vienkiemyje, Viekšnių valsčiuje Mažeikių apskrityje, bajoro Adomo Bukonto ir valstietės Agnieškos Petrošiūtės šeimoje. Jaunas Domininkas bėgiodavo Virvyčio upelio skardžiais ir vaikštinėdavo ošiančių liepų alėjoje, kuri jam priminė didžią Lietuvos praeitį. Jo gimtinės vietoje kadaise yra buvęs senas dvaras. D. Bukonto senelis šį viensėdį nuomavo, bet ilgai jame gyveno ir nenorėjo išsiskirti su sodyba, su kuria buvo labai susigyvenusi visa šeima. Žemaičio prigimtis ir tokia pat aplinka įspaudė į Domininko Bukonto sielą tvirtą būdą, ryžtingumą ir atkaklumą, o inteligentiški ir religingi tėvai davė tinkamą pagrindą jo dvasios kultūrai.

Vidurinį mokslą būsimasis gydytojas baigė Šiaulių gimnazijoje. 1893 – 1897 m. mokėsi ir baigė Peterburgo universiteto Gamtos-matematikos fakultetą, o 1900 m. – Charkovo universiteto medicinos fakultetą. Gydytojo profesijai rengėsi visu atsidėjimu, kad būtų geras savo srities specialistas ir galėtų padėti žmonėms, kuriems bus reikalinga jo pagalba. Jo pastangos buvo pastebėtos, jis užsirekomendavo kaip geras, savo darbą gerai išmanantis gydytojas.

Profesiniam darbui Domininkas Bukontas pasirinko Aukštaitiją, kur 1901 – 1903 m. dirbo gydytoju Dusetose. Čia aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, buvo vienas iš lietuviškų vakarų rengėjų. Taip pat rūpinosi ir ūkiškais gyventojų reikalais, rinko žinias apie laukų derlių, domėjosi besikuriančiomis ūkininkų organizacijomis. Čia gyvendamas per Povilą Višinskį gaudavo laikraštį „Varpas“. Specializavosi pas akių gydytoją docentą Rimavičių ir įsigijęs reikalingus instrumentus buvo geras akių gydymo specialistas.

1903 m. pabaigoje persikėlė į Ilukstą (dab. Alūksta, Latvija), kur vertėsi laisva gydytojo praktika. Čia susidraugavo su pradinių klasių mokyklų kapelionu kunigu Mykolu Karosu. Netoliese esančiame Plikeliškių dvare gyveno didelė lenkų kultūros gerbėja, dvarininkė Skorulskienė, bet kunigui Mykolui Karosui pavyko ją įtikinti, kad ir lietuviškas kultūrinis darbas labai vertingas. Dvarininkė Skorulskienė tapo uolia lietuvių rėmėja ir savo dvare įsteigė lietuvišką pradinę mokyklą, kuri ir buvo tuo židiniu, kur Domininkas Bukontas galėjo plėsti savo veiklą. Joje būdavo rengiami lietuviški slapti vakarėliai su lietuviška programa.

1904 m. prasidėjus rusų-japonų karui D. Bukontas buvo mobilizuotas. Amūro apygardoje Nikolske – Usurijske, Charbine jis dirbo gydytoju karo ligoninėse. Gavo nemažai apdovanojimų už narsą, sužeistųjų gelbėjimą ir uolumą kovojant su cholera. 1906 m. sausio 14 d. išėjo į atsargą.

Dar gyvendamas Ilūkstėje D. Bukontas susipažino su bajoraite Vanda Jasienskyte – lietuvybės mylėtoja ir demokratinių pažiūrų mergina. Jų pažintis peraugo į meilę, 1906 m. spalio 20 d. Domininkas Bukontas vedė savo mylimąją, apsigyveno Zarasuose (tuomet Novoaleksandrovske) ir buvo paskirtas miesto ligoninės gydytoju. Jis iškart įgijo vietinių gyventojų pasitikėjimą, pagarbą ir drąsiai ėmėsi vadovauti tautiniam lietuvių atgimimui. Vanda Bukontienė 1907 m. gegužės 20 d. mirė nuo autoimuninės ligos ir buvo palaidota Ilūkstėje (dab. Alūksta, Latvija), Podzerų šeimos kape. Žmonos mirtis skaudžiai palietė D. Bukontą. Visą likusį  savo gyvenimą jis jos nepamiršo ir iš didelio prisirišimo kitos nevedė. Net buvo pasirengęs mesti gydytojo profesiją ir atsidėti grynai dvasiniam gyvenimui, bet draugų atkalbėtas, didžiąją dalį energijos paskyrė visuomeniniam gyvenimui. Nuo čia prasideda naujas Domininko Bukonto vaisingiausias, aktyviausias visuomeninės veiklos periodas, už kurį jis ir yra nusipelnęs didžios pagarbos bei įvertinimo.

Sunkiomis sąlygomis Domininkui Bukontui teko dirbti gydytojo ir kultūros švietėjo darbą. Jis vadovavo ligoninei, kovojo su dėmėtosios šiltinės epidemija, rūpinosi mažųjų švietimu. Jo namuose gyveno mokytoja Ona Tutinaitė, kuri oficialiai buvo mezgėja, nėrėja ir kitokių rankdarbių meistre, bet iš tikrųjų ji buvo lietuvių vaikučių mokytoja. Domininko Bukonto namuose ji mokė priešmokyklinio amžiaus vaikus lietuviškų dainelių, žaidimų, Kalėdoms, Velykoms ar kitoms progoms rengė vakarėlius. Čia susirinkdavo 30–40 lietuvių vaikų, klausydavosi patefono su plokštelėmis ir lietuviškomis dainomis. Žinoma, šios vaikų pramogėlės būdavo slaptos.

1907 – 1909 m. D. Bukontas antropologiškai ištyrė 1000 Zarasų krašto gyventojų. Tai pirmas mokslinis darbas apie lietuvių galvos formą, akių ir plaukų spalvą. Šis darbas pavadinimu „Iš Ežerėnų apylinkių lietuvių antropologijos“ 1910 m. išspausdintas leidinyje „Lietuvių tauta“.

Poveikį gyventojams darė asmeninis pavyzdys – pats Bukontas buvo aktyvus įvairių draugijų narys, nesyk bendram reikalui aukojo savo lėšas. Ilgainiui radosi ir bendraminčių – daug nuveikė dirbdamas kartu su jaunu advokatu Antanu Tumėnu, vėliau tapusiu Lietuvos teisingumo ministru. 1913 m. Domininkas Bukontas įsteigė „Saulės“ draugiją, jos vardu įsteigė lietuvišką biblioteką – skaityklą, ragino gyventojus prenumeruoti lietuviškus laikraščius, dalyvavo kultūros draugijų veikloje. Gydytojas rinko tautosaką, liaudies dailės kūrinius, užrašinėjo Viekšnių apylinkių tarmės medžiagą, rūpinosi ekonominiu gyventojų nepriklausomumu. Norėdamas, kad lietuviai įsitvirtintų pramonėje, Zarasuose įsteigė malūną, gontų dirbtuvę, visuomeninio pobūdžio organizaciją – kooperatyvą (kurio pirmininku jis visad buvo renkamas), Žemės ūkio draugiją, prekiavusią sėklomis, ūkio mašinomis. Tuo metu Zarasuose veikė miesto mokykla, kurios visuomeninėje veikloje aktyviai dalyvavo ir D. Bukontas. 1914 m. D. Bukonto dėka jau veikė „Saulės“, „Darbo“, ,,Šv. Kazimiero“ draugijos.

Svajota įsteigti Kultūros namus: sudėjus pinigus, nupirktas žemės sklypas, tačiau darbus nutraukė prasidėjęs karas.

1914 m. D. Bukontas vėl buvo mobilizuotas ir tarnavo latvių šaulių pulke kaip vyresnysis to pulko gydytojas. Kilus revoliucijai Rusijoje, D. Bukontas dalyvavo Rygos lietuvių mitinge. 1917 m D. Bukontas pirmininkavo Petrapilio lietuvių Seime ir prisidėjo prie to, kad Petrapilio lietuvių Seimas pasisakė už nepriklausomos Lietuvos atstatymą.

1918 m. balandžio 1 d. D. Bukontas grįžo iš kariuomenės į Zarasus. Radęs Zarasų kraštą nuniokotą ir nualintą, siaučiant visokioms ligoms, ypač paplitus dėmėtajai šiltinei, rūpinosi civilinės ligoninės įsteigimu. 1918 m. lapkričio mėn. Zarasuose buvo sudarytas vietinės valdžios komitetas, kurios nariu buvo ir D. Bukontas. 1918 m. jo iniciatyva buvo įsteigta Zarasuose „Saulės“ draugijos progimnazija.

Gyvendamas Zarasuose D. Bukontas stropiai gydė žmones. Pakviestas prie ligonio, ar turtingo, ar vargšo, gydytojas neapleisdavo jo, lankydavo kol pasveikdavo arba, jei jau taip lemta būdavo, iki ligonis palikdavo šį pasaulį. Zarasuose ir aplinkiniuose kaimuose kilus dėmėtosios šiltinės epidemijai, gydytojas energingai ir nuoširdžiai įsijungė į kovą su šia liga. Jis dieną naktį keliavo po kaimus, gydydamas šiltine sergančius žmones. Geras gydytojas, kuris greitai nustatydavo ligos diagnozę, išgelbėjo šimtus Zarasų krašto žmonių. Besiaukodamas kitiems jis pervargo, peršalo ir dėmėtosios šiltinės buvo paguldytas į lovą, iš kurios taip ir nebeatsikėlė. Sergantis D. Bukontas nebuvo gydomas, nes Zarasuose nebuvo kito gydytojo. Jis buvo paliktas vien tik tarnaitės Onos Simonaitytės globai ir 1919 m. sausio 19 d. mirė. D. Bukontas  palaidotas Zarasų katalikų kapinėse.

D. Bukontas 1909 m. apdovanotas Šv. Stanislovo III laipsnio ordinu už darbštumą ir uolumą kovojant su cholera, 1916 m. – Šv. Onos III laipsnio ordinu už pasižymėjimą gelbstint sužeistuosius, 1917 m. –  Šv. Stanislovo II laipsnio su kalavijais ordinu ir Šv. Onos II laipsnio ordinu su kalavijais už pasižymėjimą mūšyje ties Lindenburgu.

Yra išlikusių D. Bukonto laiškų. Laiškai – būdinga tuometės komunikacijos forma. Išlikę Domininko laiškai rašyti Povilui Višinskiui, su kuriuo siejo ilga draugystė, o Povilo atsakymai neišlikę. Dalis epistolikos, saugomos Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos rankraštyne, šiek tiek cituota, panaudota Juozo Žagrakalio monografijoje „Dr. Domininkas Bukantas“. Bet laiškų yra ir kituose archyvuose. Judviejų susirašinėta įvairiais gyvenimo periodais. Bendravimo situacijos ryškina Bukonto altruizmą, etiškumą. Laiškuose daug žmogiškos šilumos, įsijautimo į draugo reikalus ir rūpesčius. Neabejotinas Višinskio poveikis Bukonto veiklai, jo tyrinėjimams, publicistikai. Bičiulystė teikė ir impulsų, ir dvasinę atramą. D. Bukontas buvo Višinskio dukrelės krikšto tėvas.

1993 m. gegužės 15 d. Zarasų miesto aikštėje atidengtas skulptoriaus Leono Striogos iš bronzos ir granito išlietas paminklas gydytojui, antropologui, Zarasų krašto švietėjui ir visuomenininkui D. Bukontui atminti.

Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos priestato I a. eksponuojama kraštotyros literatūros paroda, kurioje galima rasti daugiau kraštotyros medžiagos apie D. Bukontą.

Parengė: Zarasų viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliografė kraštotyrai Vida Mikštienė.

Nuotr. Inesos Dumbravienės

DSCF5351

*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą.

Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai.

www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Parašyti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami Video

Taip pat skaitykite