KŪRYBINIO POLĖKIO KELYJE

0
28
1

Šv. Velykų išvakarėse zarasiškius, jų svečius pradžiugino dar viena paroda. Zarasų krašto muziejus pakvietė į ignalinietės dailininkės Nijolės Trinkūnienės margučių paroda. Šiam žavingam renginiui menininkė pateikė net 400 spalvingų, unikalaus ir nepakartojamo grožio savo kūrinių. Į kiekvieną margutį įdėta daug širdies ir rankų šilumos. Ši margučių paroda ignalinietei jau penktoji.

Šalia margučių grožybės muziejaus salėje eksponuojamos ir Nijolės Trinkūnienės drobės. Parodos, kurios pavadinimas “Kūryba – mano dienoraštis”, autorė zarasiečių teismui pateikė trisdešimt keturias drobes. Tokia paroda Ignalinos krašto dailininkei jau dvyliktoji. Parodos atidarymo metu kaip niekad buvo daug prisiminimų – liūdnų ir linksmų. Jie ne tik apie meną ir grožį. Juose atgijo prabėgę metai, sudėtingas gyvenimo kelias, jo vingiai. Tačiau juose visada buvo menas, be jo Nijolė negali įsivaizduoti savo pragyventų metų, mėnesių ir dienų. Jis ėjo visada greta jos. Ji pati šiuo sudėtingu gyvenimo keliu atkakliai ėjo į spalvų, jų žavesio pasaulį. Ėjo pati, kartu vedė ten ją ir pats likimas. Į kiekvieno parodos dalyvio atmintį įstrigo Nijolės nuoširdūs, betarpiški prisiminimai iš vaikystės. Anksti Nijolė neteko tėvelio. Po tėvelio mirties greitai teko tapti savarankiškiems, netektis „ūgtelėjo“ net keleriais metais. Mamai nelengva buvo. Šeimoje trys vaikai. Vyresnis brolis, kuris tik ketveriais metais pasaulį daugiau buvo pažinęs. Nijolė ir dar lopšyje jaunesnioji sesuo. Apie daržų ravėjimą, šienavimą, laistymą kalbos jau nebuvo. Reikėjo kinkyti arklį ir arti. Kartu ir mokytis arimo. Tokie tą šv. Velykų išvakarėse Zarasų krašto muziejaus salėje skambėjo nevaikiškos vaikystės prisiminimai. Likimas talžė negailestingai. Po to mirė motina. Vyresnysis brolis tarnavo sovietinėje armijoje. Ant jaunos merginos pečių guli visas kaimo namų ūkis. Tačiau visada ji surasdavo laiko menui, grožiui. Juk gimė ir augo Nijolė Ignalinos rajone, Triburčių kaime, prie vaizdingos Dysnos upės. Tiesa, ilgai grožėtis upės pakrantėmis, saulėtekiais ir saulėlydžiais nebuvo laiko. Savarankiškas meno mokymo pamokas ji prisimena ir dabar. Mėgdavo piešti spalvotais pieštukais, kai pritrukdavo, imdavo brolio. Brolis barė už sulaužytus pieštukus, tačiau pomėgis dėl to nemažėjo. Šios „pamokos“ tapo nuostabiausiais ir šviesiausiais prisiminimais. Iš niūrios kasdienybės, sunkių šiokiadienių mergaitė skubėjo pabėgti į šviesų ir gražų meno pasaulį. Atmintyje atgyja ir kiti šviesūs ir gražūs prisiminimai. Prieš šv. Velykas mergaitė prisirinkdavo paparčių upėje. Į juos įvyniodavo kiaušinius, dar pridėdavo svogūnų lukštų ir merkdavo į anilinius dažus arba svogūnų lukštų nuovirą. Tokia patirtis ateityje labai privertė, ją mergina nuolat tobulino ir ji ateityje tapo neįkainuojama. Baigusi Daugėliškio vidurinę mokyklą, Nijolė suprato dailės mokslų jai nebus lemta studijuoti. Nors taip norėjosi. Parodos pristatymo metu ji su humoru prisipažino. „Aš juk iš kaimo, tokio paruošimo, kokį turėjo miesto kaimiečiai neturėjo. Patikslintino dailininkė; „Aš juk ne tik iš kaimo, o iš gūdaus vienkiemio“. O tada į meno studijas priimdavo vienetus. Paprastai tapdavo jais miestiečiai. Laimei, turėjo mergina ir kitokių pomėgių. Ji mėgo sportą. Mėgo slidinėjimą. Iš pradžių buvo mokyklos, vėliau rajono rinktinės, o vienuoliktoje klasėje tapo ir Lietuvos slidinėjimo rinktinės nare. Reikėjo vis važinėti į įvairias sporto varžybas. Mergina gynė ne tik rajono, bet ir Lietuvos garbę. Pasirinko Nijolė širdžiai pamėgtą specialybę – fizinio lavinimo specialybę. Parodos autorė juokavo: „Stodama į pedagoginį, prisiminiau senatvę. Galvojau, kaip mokysiu vaikus ir papildomai pasirinko dar vieną specialybę – geografiją. Po penkerių metų mergina grįžo į gimtąją rajoną. Dirbo fizinio lavinimo mokytoja. Svajonės ir viltys tampa realybe ne tik pasakose. Dažnai likimas ją skriaudė. Bet ne visada. Tas pats likimas prieš du dešimtmečio jai davė šaunią galimybę ir atvedė ten, kur visada veržėsi širdis – prie dailės. Vidurinėse mokyklose daugiau kaip prieš du dešimtmečius dailė tapo privalomu dalyku. Tai buvo pradžia. Mokytojų nebuvo. Nijolė gavo pasiūlymą. Širdis veržėsi, tačiau protas diktavo visai ką kitą. Juk viena tapyti, o juk visiškai kita, mokyti vaikus dailės. Tačiau didelis noras, kolegų skatinimas ir pagalba padėjo apspręsti. 1998 metais sėkmingai baigė Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto ir Vilniaus dailės akademijos perkvalifikavimo studijas ir įgijo dailės mokytojo specialybę. Naujos, žinios patirtis suteikė daug minčių, idėjų, gražių naujų kūrybinių sumanymų. Daugiau kaip dvidešimt metų moteris vadovauja Ignalinos kultūros ir sporto centro Dailės studijai, dirba dailės mokytoja. Malonūs pedagogės rūpesčiai. Smagu mokyti ignaliniečius, juos vesti į stebuklingą dailės pasaulį. Per tuos metus mokytoja išugdė ir daug savo mokinių. Kartu tai atvėrė didžiules galimybes kurti pačiai. Dažnai ji dalyvauja įvairiuose dailininkų pleneruose, bendrose šalies, o taip pat tarptautinėse parodose, konkursuose, kituose meno kūrėjų renginiuose. Nijolė Trinkūnienė dalyvavo tarptautiniame tapybos plenere, skirtame Zarasų 500 metų jubiliejui, „Zarasams 500“. Per tuos metus augo ir dailininkės profesionalumas. Daug išmokta margučių , sukaupta patirtis. Ja renginyje dalijosi parodos autorė. Kalbėjo apie dažymą natūraliais dažais, pagamintais iš ąžuolo ir juodalksnio žievės, svogūnų lukštų. Keitėsi ir peizažų kūrėjos patirtis. Paveiksluose atsirado daugiau šviesos, erdvės ir meilės gimtajam kraštui. Jos drobėse įspūdingiausios Ignalinos krašto vietos, gamta Nijolei tapo geriausia pagalbininke ieškant spalvingiausių geriausių spalvų paletės. Nijolė gamtoje atrado tobuliausius spalvų derinius ir perkėlė juos ant drobės. Daug gražių žodžių buvo pasakyta parodos autorei. Žiūrovai buvo sužavėti jos kūrybiniais ieškojimais ir atradimais. Šiltų, gražių žodžių negailėjo Zarasų krašto muziejaus muziejininkas, vakaro vedėjas Vasilijus Trusovas. Puikiai Nijolės kūrybą įvertino Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas, dailininkas Algirdas Gaižauskas. Visus juo žavi ne tik Nijolės Trinkūnienės kūriniai, bet ir jos optimistinis, šviesus ir prasmingas požiūris į gyvenimą ir kūrybą. Iš gyvenimo ir gamtos šviesos ji kasdien suranda naujų ir naujų kūrybinių polėkių. Kaskart Nijolė Trinkūnienė nustebina jos talento mylėtojus naujais kūriniais. Parodos atidarymo metu autorę sveikino draugai, bičiuliai, sesuo, jos kūrybos gerbėjai. Visi linkėjo dar didesnių kūrybinių aukštumų. O tie, kurie švenčių išvakarėse negalėjo dalyvauti parodos atidarymo iškilmėse, tegul nenusimena. Tą gali padaryti. Paroda muziejuje bus iki balandžio 18 dienos. Visi ten šiomis nepavasariškomis dienomis suras daug šventinės šilumos ir susikaupimo, šviesos ir žydėjimo.

Petras Ivanovas
Autoriaus nuotraukoje parodos atidarymo Zarasuose akimirkos; parodos autorės nuotraukose – jos kūriniai.

srtflogoStraipsnis parengtas įgyvendinant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuotą projektą: „Zarasų krašto šimtmetis atkurtoje Lietuvoje: žmonės, įvykiai, kultūra ir tradicijos“

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą.

Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai.

www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Parašyti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami Video

Taip pat skaitykite