MYLINČIŲ ŠIRDŽIŲ IŠMINTIS

0
34
kuosiene

Tik mokytojas ir tėvai gali dalinti net tada, kai rankos tuščios. Kasdien… Neišmatuojama tai, neįvardijama, bet neįkainojama… Kitomis akimis žiūriu į žmones, su kuriais dirbau, kurie mokė ir mane – kuriais žavėjausi. Mane visada džiugina Meilė Žmogui, nesvarbu, sveikam ar paliegusiam; bet ypatingai žavi spinduliuojantis paprastumas ir išminties grožis.

Įrašas apie Turmantą mokytojos REGINOS MILAŠEVIČIENĖS biografijoje atsirado jau turint didelę pedagoginę patirtį: pradinių klasių mokytoja lietuvių kalba dėstomose klasėse. Taip, tada lietuviška mokykla Turmante tik kūrėsi. Anksčiau čia buvo rusų kalba dėstoma.

– Aš dažnai prisimenu Turmantą, – nors čia ir neilgai dirbau– tik 5 metus (tačiau viso – 46 metai pedagoginio darbo stažo). Nelengva buvo, – prisipažįsta mokytoja, – vaikai visiškai nemokėjo lietuvių kalbos. Nė žodžio… Dirbome kaip su užsieniečiais. Pasakai jiems lietuviškai, paaiškini, ką reikia atsinešti rytojaus pamokai – ir matai tuščias akis: nė vienas nesuprato. Pakartoji rusiškai, kartais dar ir lenkų kalba. Kai nuoširdžiai dirbi, „ledai pajuda“, – gerose akyse žibteli švelnios kibirkštėlės…

Žiūriu ir prisimenu Mokytoją, kai man dėstė matematiką… Aišku, tai buvo jau seniai… Matau, kaip Laikas keičia žmogų – šviesiai nudailina plaukus, vagelėm išryškina rankų darbštumą, tačiau pažiūrėjus į akis ir girdint pažįstamą balsą – supranti: NE, ne laiko galioje pakeisti – gerumas nesikeičia… Gerumas dar aiškiau sušvyti: lūpų kampučiuose įrėžia brūkšnelius, švelnumu nutvilko akių žvilgsnį, net balso tembrą. Prisimenu puikias Mokytojos pamokas – spėdavo prieiti ir pasilenkti prie kiekvieno, kiekvienam dar paaiškinti, pakviesti prie lentos… Iki šiol sprendžiu uždavinį: kaip padalinti 45 minutes 37 mokiniams – visiems po lygiai dovanojant dėmesio ir pasiaukojimo; ir drąsiai prisipažįstu, dar nežinau, kaip matematines žinias paversti išminties, kantrybės ir meilės matais, kokie skaičiai gali reikšti pagarbą, dėkingumą ir atmintį.

„Mokėmės – žodžių, raidžių, skaičių… O kartu, visko, kas reikalinga kasdienybei. Daugeliui trūko socialinių įgūdžių – mokėmės plautis rankas, kultūringai elgtis. Visko… Daug visko būta: ir renginių daug organizuota, ir konkursuose dalyvauta, ir laimėta. Džiaugiausi visada kiekvieno vaiko sėkme. Ir dabar, atrodo, viską prisimenu“ – kalba mokytoja ir rodo savo buvusio mokinio Jevgenij Pupel piešinį, kuriame Ji nupiešta – piešinys pateko į knygelę, buvo premijuotas.

Vaikystėje svajojusi būti Mokytoja, ja ir tapo, netgi dviguba: ir matematikos fakultetą baigusi, ir pradinių klasių mokytojos diplomą turinti – visą gyvenimą ir dirbo sąžiningai: mokė Zarasų rajono vaikus. Žymiausias anglų romano kūrėjas Charles Dickens teigė, kad „Mylinti širdis yra teisingiausia išmintis“, todėl šventai tikiu, kad ne tik Turmanto, bet ir visi mokytojos REGINOS MILAŠEVIČIENĖS mokiniai žodį MOKYTOJA tikrai rašo didžiąja raide.

Mokytojos REGINOS KUOSIENĖS pedagoginėje biografijoje irgi yra įrašas – TURMANTAS: pradinių klasių mokytoja. Ir šiandien apie šią nuostabią mokytoją su didžiausia pagarba kalba mokiniai ir jų tėvai. Iš viso pedagoginio stažo – keturi dešimtmečiai – trečdalis šioje mokykloje.

„Aš pasilikdavau su vaikais po pamokų mokykloje, jie sėdėdavo ir piešdavo – o piešdami ir lietuvių kalbos mokydavosi: stengiausi prakalbinti juos lietuviškai, norėjau, kad kuo geriau išmoktų, išgirstų kuo daugiau, kuo įvairesnių žodžių žinotų. Net kūno kultūros pamokų pratimus atlikdami mokėmės ir mįslių, ir greitakalbių, ir daiktavardžio linksnių. Dariau viską, kad jiems būtų sukrautas kuo didesnis žinių bagažas. Iš tiesų malonu, kai pribėga buvę mokiniai, apsikabina, kad prisimena, paskambina. Aš noriu, kad tik jie laimingi būtų, – kalba mokytoja, varstydama įvairiausias šventas akimirkas ir šypteli – kaip mokiusi vaikus atprasti nuo „tujinimo“ – norėdama, kad greičiau suprastų, jog pagarbiau sakyti „:jūs“, dažnai jiems kartodavusi: „Jūs – mano šaunuoliai“…

Regina KUOSIENĖ – buvusi ir mano kolegė. Stebėjausi ir negaliu atsistebėti iki šiol, kokia išminties šviesa spinduliuoja mokytoja. Visada žavėjausi jos nuoširdžiu darbu, kuklumu, gerumu ir meile kiekvienam vaikui – ir didžiausiam išdykėliui, ir tyleniui. Tylusis visada bus pagirtas, paskatintas, o nenuoramos energija nukreipta taip, kad nebūtų laiko „ko netinkamo sumįslyti“ – nes kiekvieną mokinį pastebėdama, ji surikiavusi visą pamokos planą taip, kad gali pavydėti. O svarbiausia, blogu pažymiu mokinio niekada nebausdavo: likdavo „skola“. O skolą, kaip žinia, reikia sąžiningai grąžinti – kitąkart išmokus, skola būdavo „nurašoma“.. Jei neišmokdavo – „skolytė“ likdavo. Vaikams patiko toks metodas, todėl „skolininkais“ niekas būti nenorėjo … (Bet juk tai ir vertybių formavimas!!!).

– Man visada pakliūdavo labai geri mokiniai, – šypsosi akys, – ir mokytoja pradeda pasakoti apie išdykėlį: ji stengdavosi turėti kuo įvairesnių spalvų rašiklių, nes tam aktyvuoliui vis „kitą spalvą išbandyti leisdavusi“ – berašant ir įgūdžiai tobulėjo – vaikui ėmė geriau sektis, ir drausmė pasitaisė, nes kaskart jis pagyrimą išgirsdavęs.

„Būdavo, rudenį vaikas atneša obuolį – padeda ant stalo, – prisimena mokytoja. – Aš jį – į stalčių. O kol tekdavo autobuso palaukti, vaikai ir namų darbus ruošdavo, ir papildomai pasimokydavo. Aš tą obuolį ištraukiu, jam paduodu. Jis šveičia, net ausys linksta ir dar stebisi: „Iš kur tokių skanių obuolių, Mokytoja, gaunate?“.

Švysteli prisiminimų džiaugsmas, kai mokytoja kalba apie mokinių apdovanojimus, gautus piešinių konkursuose. Ji iki šiol tebesauganti daug mielų piešinių, diplomų kopijų –dalyvaudavo įvairiuose piešinių konkursuose, ne tik respublikiniuose; ir tapdavo prizininkais, laureatais. „Štai čia mokinukė Jolita Čiplytė nupiešė save ir mane“ – prisimena mokytoja, rodydama spalvingą piešinį.

„Reikia visada pagirti vaikus – kad jie geriau augtų, – pedagoginio darbo paslaptį atskleidžia mokytoja REGINA KUOSIENĖ ir priduria, – aš į darbą kasdien ėjau kaip į šventę. Tai buvo auksiniai mano metai“. Aš sau tyliai bandau paprieštarauti: „Ne metai, bet mokytoja buvo auksinė“. Ir žinau, kad mano minčiai Jos mokiniai tikrai pritartų.

Auksinė Rugsėjo šviesa vėl apgaubia mus. Nėra nė vieno žmogaus, neturėjusio Mokytojo. Nėra žmogaus, kuris neprisimintų Jo Šiandien. Ir nesvarbu, ar šiandien dovanosime žiedą savo Mokytojui, savo vaikų Mokytojui, ar gražiausių prisiminimų puokštę nešime Jam – gyvenančiam kitur, gal padėkos žodžiu ir maldele prisiminsime jau išskubėjusį į Amžinybę…

Kai daliji – tampi turtingesnis: neišsemiami širdies turtai, niekada nesibaigia gerų žodžių atsargos – neišdalijama tai, kas širdy…

Laikas paglosto žodžius, atskleisdamas prasmę… Laikas išsaugo Atmintį, sutelkdamas Ramybę ir Išmintį. Laikas mums dovanoja prisiminimus, išryškindamas svarbiausią – Žmogų, kurį neretai prisimename – MOKYTOJĄ… Laikas šiandien mus vėl veda rudenio taku, nes už lango jau moja Rugsėjis.

GIEDRĖ MIČIŪNIENĖ

 

regina 

*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą.

Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai.

www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Parašyti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami Video

Taip pat skaitykite