Zarasų ir Dusetų kraštai – išskirtinio kraštovaizdžio žemė, turtinga kalvų ir piliakalnių, iki XV a. gyventa sėlių genties. Sėlių palikimas – tai ir unikaliosios sutartinės, ir savita tarmė, ir pasaulėvoką atspindintys simboliai, išlikę tautodailėje. Šis kraštas išaugino plejadą ryškių kūrėjų, ko gero, įkvėptų kraštovaizdžio ir turtingos tradicijos: P. Širvį, A. Strazdą, A. Vienažindį, kalbininkus K. Būgą, A. Pakerį, V. Mažiulį, muzikus J. Gruodį, L. Abarių, vertėją, poetą L. Brogą. Vaizdingas kraštas iki šiol traukia čia kurtis ir kurti įvairių sričių meno žmones. Dusetų kaip menininkų krašto vardą garsina teatro žmonės Latėnai, Dusetų galerijos dalininkai (E. Raugas, A. Stauskas, Saukos, R. Pučekas, Gaižauskas, Ž. Dainys, fotografai G. Kovaliovas, N. Ribokaitė, V. Visockienė, R. Barzdaitė ir kt.), čia kuria akvarelistė E. Lipeikaitė, grafikas A. Každailis, videomenininkas, fotografas G. Kažemėkas ir kt. Kasmet vaizdingose Kamariškių, Antazavės, Antalieptės, Dusetų apylinkėse rengiami plenerai, mėgstami ir iš toliau atvykstančių įvairių sričių kūrėjų.
Čia šaknis įleidę ar tebeleidžiantys šio krašto dvasios pakerėti kūrėjai nepaliauja kelti klausimus: Kokius syvus iš šios žemės semiame? Sartų, Zalvės, Zaduojo ežerai, Šventosios upė ir Antalieptės marios, upokšniai, kalnai, piliakalnių grandinės, kaimai, bažnytkaimiai, miesteliai ir toliai – ar jie įkvepia muzikiniam kūriniui, poezijai, dainai, potėpiui, spustelti fotoaparato mygtuką? Ir galiausiai – koks apskritai žmogaus ir jo vietos (gimtosios ar įgytosios) ryšys?
Mėginant atsakyti į šiuos klausimus šiame krašte įsikūręs „Dusetų kultūros fondas“ nuo 2020 metų inicijuoja tęstines konferencijas sėlių paveldui pažinti ir jo raiškos formoms nūdienos kūryboje skatinti (projektus remia Lietuvos kultūros taryba, šiemet – ir Zarasų rajono savivaldybė).
2023-iųjų pavasarį Antazavės dvare surengtoje diskusijoje „Žemės galia“, kurioje dalyvavo mitologas dr. Dainius Razauskas, skulptorius D. Sodeika, festivalio „Mėnuo Juodaragis“ įkvėpėjas ir organizatorius Ugnius Liogė, moderuojant G. Kažemėkui, gilintasi į klausimą apie abipusį žmogaus (ypač kuriančio!) ir jo gimtosios bei gyvenamosios vietos ryšį. Kas ir kaip formuoja žmogaus pasaulėvaizdį ir pasaulėvoką, minties ir kalbos raišką? Kalbėjomės apie nematerialųjį paveldą, apie vietą, kurioje įsibūname, apie vietą, kurią tariamės jaučiantys. Šiais laikais, kai, rodos, labai drąsu (bet būtina!) iš naujo kalbėti apie šventumą, žemę įvardijome kaip šventumo šaltinį, kaip ypatingos (kuriančiosios) galios šaltinį. Dr. D. Razauskas teigė, kad ir šiais laikais nėra tokio dalyko kaip sekuliarūs žmonės, mat kiekvieno dvasioje yra troškimas patirti antgamtę, ieškoti dieviškumo. Vietos galia – kur ji formuojasi, klausė diskusijos dalyviai. Kaip ji reiškiasi kūryboje, tiek liaudies, tiek amatininkų dirbiniuose, tiek meninėje?
Filosofinius apmąstymus papildė, „įžemino“ puiki zarasiškės muzikės Dianos Skvarčinskaitės ir jos vadovaujamų atlikėjų surengta aukštaitiškų sutartinių pamoka. Tūkstantmetė sutartinių (tiek instrumentinių, tiek giedamų ir šokamų) tradicija iki dabar keri, žavi visus prie jos prisiliečiančius, įkvepia šiuolaikinei interpretacijai, kitiems netgi pasitarnauja kaip savotiška maldos ar meditacijos forma. Džiaugiamės matydami, sutartines įsimyli ir jaunimas, moksleiviai. Tuo pačiu Antazavės dvaro bibliotekoje surengėme literatūros apie lietuvių sutartines ekspoziciją: pristatėme žinomų sutartinių tyrinėtojų Zenono Slaviūno, Daivos Vyčinienės, Dalios Urbanavičienės, Austės Nakienės knygas.
Spalio mėnesį Dusetų krašte sulaukėme etnologės, liaudies medicinos žinovės Ritos Balkutės, daugiau nei 30 metų besigilinančios į šią sritį, užfiksavusios unikalių tradicijų, gydovų, užkalbėtojų. Keletą dienų, lydima vietinio jaunimo ir etnokultūros entuziastų, Rita lankė Dusetų krašto senolius, užrašinėjo liaudies medicinos žinias. Patys nustebome, kiek daug puikių pateikėjų dar turime, kokia gyva, įdomi ir turtinga ši tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Taip pat ir Dusetų bažnyčios archyvuose rastas unikalus rankraštis „Liekarstas nug…“. Gali būti, kad jis atsivežtas iš kito regiono, tačiau praturtino mūsų krašto žinias. Ekspediciją vainikavo Ritos Balkutės paskaita Antazavės dvare, sudominusi ne tik etnokultūros entuziastus, bet ir medicinos specialistus bei Dusetų krašto šviesuomenę. O ir pati Rita džiaugėsi atradimais Dusetų krašte: „Nėra nieko smagiau ir maloniau už susitikimus su gražiais žmonėmis: močiutės receptų saugotoja Erika, ketvirtos kartos gyvo alaus puoselėtoju Ramūnu, užkalbėtoja Genovaite, savo patirtimi pasidalijusiomis Vosgėlių kaimo gyventojomis Genovaite ir Rima, paparčio žiedo ieškojusia Stase.“
Po savaitės svečiuose jau sveikinome anykštėnę menotyrininkę dr. Jolantą Zabulytę, ilgai lauktą viešnią, su paskaita „Augalinis ornamentas Aukštaitijos tautodailėje“ (jos paskaitos įrašas čia: https://www.youtube.com/watch?v=UcRr1grf5IY&t=719s).
Apžvelgusi senųjų kultūrų pasaulio sampratą (axis mundi, vertikalę ir horizontalę, dievų ir mirusiųjų sferas, atsispindinčias Pasaulio medžio įvaizdyje, ) bei ciklinio laiko sąvoką, metų ciklą, kalendorines šventes, lektorė išsamiai išanalizavo sėlių pasaulėvokos atspindžius aukštaičių tautodailėje – skrynių tapyboje (skrynia buvo tarsi jaunamartės vizitinė kortelė, o žydinčio, klestinčio pasaulio medžio įvaizdis ant skrynios – tarsi palinkėjimas nugyventi turtingą vaisingą gyvenimą), darbo įrankių (prieverpsčių, kultuvių) raižiniuose, tautinio kostiumo (prijuosčių) raštuose (čia naudojama raudona – gyvybės – spalva ir apsauginiai simboliai). Gyvybės medžio simbolika naudota ir paminkluose, koplytėlėse, kryžiuose, žydinčių augalų simboliai pasitaiko ir bažnyčių altoriuose (liaudiškojo baroko stiliaus). Augalinis motyvas įžvelgiamas net archeologiniuose radiniuose iš senų laikų, nuo pat V amžiaus – žirgo kamanose, papuošaluose. Itin naudinga, kad lektorė palygino mūsų aukštaitiškus raštus su kitų šalių simbolika ir spalvynu – čekų, lenkų, latvių, ukrainiečių, ieškojome sąsajų ir skirtybių. Buvo įdomu atrasti ir lietuviškų stogastulpių sąsajas su menhirais ir kolonomis rytų kultūrose, Indijos stupų, Egipto piramidžių ir mūsų bažnyčių bokštų smailėmis. Pasidžiaugėme, kad menotryininkės paskaita vyksta tuo metu, kai Antazavės dvare eksponuojama Loretos ir Ričardo Zdanavičių tapybos paroda, mat Loretos darbuose taip pat naudojama senoji tekstilė, nėriniai, siuviniai iš močiučių skrynių. Tai buvo tarsi iliustracija, kaip senasis paveldas įkvepia ir panaudojamas šiuolaikinėje kūryboje.
Praturtėję išsamiomis žiniomis kėlėmės į kūrybines dirbtuves „Tautodailės motyvai meninėje kūryboje“ su zarasiške dailininke Ramune Sladkevičiūte-Dainiene. Pavartę liaudies meno albumus buvome pakviesti ant spalvoto vatmano dažais sukurti savus „kraičio skrynios“ raštus, laisvai interpretuojant motyvus, atspindint tai, kas mūsų nūdienoje svarbiausia, ką galime užkoduoti savais simboliais. Taip šalia augalinių motyvų radosi mistiniai gyvūnai ir paukščiai, geometriniai raštai, dangaus šviesuliai. Džiugu, kad šalia dailei nesvetimų žmonių (dailės mokytojų, menininkų) dirbtuvėse dalyvavo ir mėgėjai, teptuko ar pieštuko rankose nelaikę daug metų. (Vaizdo medžiaga apie kūrybines dirbtuves čia: https://www.youtube.com/watch?v=VQ0IA2plWEk&t=15s)
Lapkričio mėnesį projektą „Sėlių kultūros paveldas: pažinti, saugoti, gaivinti kūryboje“ vainikavo kūrybinės dirbtuvės su keramike Migle Slapšinskaite Bikūnų kaime. Susibūrę jaukiame vienkiemyje įsikūrusiose dirbtuvėse susipažinome su seniausios, archajinės keramikos gamybos ir puošybos būdais, vartėme albumus, apžiūrėjome ir šiame kaime išlaikytą autentišką veikiausiai iš dvaro atkeliavusią raštuotą keraminę lėkštę. Vėliau mokytoja Miglė paragino pasinerti į kūrybinį procesą – vieni molinius indus lipdė rankomis, archajiškiausiu būdu, kiti iškočiotus molio lakštus klojo ant formų, dekoravo naudodami specialius trafaretus.
Kūrybinėse dirbtuvėse sukurti dirbiniai ir piešiniai bus eksponuojami Dusetų K. Būgos bibliotekoje ir kitose bendruomeninėse erdvėse. O dalyvavusieji paskaitose, diskusijose, pamokose, tikime, ne tik gerai praleido laiką, bet ir gavo daug impulsų, kaip paveldas gali maitinti kūrybinį polėkį šiomis dienomis, o taip pat praturtėjo unikaliomis žiniomis ir įžvalgomis. Juk „Dusetų kultūros fondo“ siekis, be kita ko, yra gaivinti mūsų krašte kitados veikusio „liaudies universiteto“ tradiciją, šviestis ir šviesti, malšinti žinių troškulį ir nepaliauti kelti naujus esminius klausimus.
Už paramą projektui dėkojame Lietuvos kultūros tarybai ir Zarasų rajono savivaldybei. Paskaitų įrašai prieinami el. ištekliuose (Youtube kanale ir „Dusetų kultūros fondo“ FB paskyroje).
„Dusetų kultūros fondo“ informacija
*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą. Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai. www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.