SENIEJI AUKŠTAITIJOS MEDINIAI PAMINKLAI – PAŽINTI IR IŠSAUGOTI TRADICIJĄ

Lapkričio 23 dieną Antazavėje užderėjo gausiai renginių – ryte paminėta Lietuvos kariuomenės diena, perpiet dvare pristatyta tapybos paroda „Baltijos keliui 35-eri“ ir nacionalinės premijos laureatės Violetos Bubelytės fotografijos, o popietę vainikavo menotyrininkės, dailės istorikės dr. Jolantos Zabulytės paskaita „Senieji Aukštaitijos mediniai paminklai: forma, dekoras, simbolika“. Šis šviečiamasis renginys organizuotas jėgas sutelkus Zarasų krašto muziejaus padaliniui Amatų centrui Antazavės dvare, Antazavės Dievo Apvaizdos parapijai ir asociacijai „Dusetų kultūros fondas“. Juo siekiama tęsti Antazavės apylinkėse tarpukariu veikusio „liaudies universiteto“ tradiciją ir tirti, pažinti savąjį materialųjį ir nematerialųjį paveldą, tautodailės bei krikščioniškosios kultūros lobius, tradicijas.

Kaip žinome, Lietuvos kryždirbystė įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Kaip minėjo lektorė, pasaulyje stogastulpių ir koplytstulpių tradiciją išsaugoję turime tik mes ir japonai. Tad tikrai turime kuo didžiuotis, o tuo pačiu įsipareigojame šį paveldą giliau pažinti, suprasti paminklų paskirtį ir prasmę bei kuriant naujus paminklus kiek įmanoma labiau puoselėti regiono savitumą.

Pirmoji lektorės parodyta pranešimo skaidrė – M. K. Čiurlionio 1909 m. tapytas paveikslas „Lietuviškos kapinės“, kuriame matome tradicines kapinaites su stogastulpiais bei koplytstulpiais, kone siekiančiais medžių viršūnes. Anot lektorės, tradiciniai aukštaitiški stogastulpiai išties ir siekdavo 7–9 metrų aukštį, o į klausimą, kaipgi tuomet įžiūrėti smukias detales viršuje, atsakymas būtų toks – tai objektas, skirtas labiau ne žmogaus akiai, o kaip auka, atnaša Dievui. Lektorė pabrėžė, kad tokie aukšti stogastulpiai būdavo išskirtinai Aukštaitijoje – žemaičiai labiau mėgsta ant žemės statomas koplytėles, kuriose sudedama daug šventųjų skulptūrėlių, neretai kiekvienam šeimos nariui po atskirą. Manoma, jog aukštaitiški stogastulpiai statyti tokio aukščio manant, kad taip jų „veikimo laukas“ bus platesnis. Taip pat būta ir žemesnių koplytstulpių, skirtų tam tikrai vietai (brastai, upės vingiui, šaltiniui) apsaugoti – dažniausiai tai tradiciniai koplytstulpiai šv. Jonui Krikštytojui ir Jonui Nepomukui, vadinamam Joneliu.

Kalbant apie kapinių kryžius ir paminklus įdomu ir verta pasigilinti į mūsų tautos santykį su mirusiųjų pasauliu ir jų amžinojo poilsio vieta. Būdavo sakoma, jog „nereikia varstyti vėlių vartelių be reikalo“, tad kapinės būdavo lankomos retai – per Vėlines, dar per vadinamąsias Kryžiaunas dienas (skirtas kryžiui garbinti) bei išskirtinėmis šeimos progomis. Tradiciniai lietuviški kapeliai – būtinai su neliečiamais medžiais, nes juk tai vėlių būstas, o ir žolė dažniausiai nebūdavo pjaunama, šienaujama – netgi buvo sakoma, jog tai „vėlių plaukai“, jų nedera liesti. Ir jau šiukštu nieko nevalia imti ir neštis namo iš kapinių. Vienos šeimos, giminės nariai paprastai laidoti viename kape, o jei kasant duobę naujam kapui rasdavo nesuirusių kaulelių, juos dėdavo į vadinamąsias „kaulinyčias“, bendras koplytėles kapinių pakraštyje, prie kurių per Vėlines melsdavosi kunigas. Mediniai kapinių kryžiai, paminklai stovėdavo tol, kol supūdavo (nors ekspedicijų metu rasta itin senų ir puikiai išsilaikiusių paminklų, mat senieji meistrai žinodavo, kada pjauti medį, jį labai gerai išdžiovindavo ir veikiausiai vėliau įtrindavo linų sėmenų ar kitu aliejumi). Taip pat būta ir amato gudrybės – koplytstulpiui ar stogastulpiui naudojamą medį apversti aukštyn kojomis, tuomet drėgmė grįžta į žemę ir nepūdo medžio. O štai suirę paminklai, kryžiai Dzūkijoje per vėlines sudeginami dideliame lauže, prie kurios melstis susirenka visas kaimas, ši tradicija gyva iki šiol.

Aukštaitiški stogastulpiai ir koplytstulpiai statyti ne tik kapinėse, bet ir neretai prie namų. Senose archyvinėse nuotraukose ir piešiniuose matome ir nedidelius kapo kauburėlius, apkraštuotus baltintais akmenimis kaip gėlių darželiuose. Tai išskirtinai lietuviškas bruožas (kitur Europoje kapo kauburėlio nebūna), veikiausiai tai tarsi senovėje piltų didelių pilkapių atgarsis.

Dr. Jolanta Zabulytė išsamiai paaiškino stogastulpių ir koplytstulpių tipus, konstrukcinius elementus, simbolius, ornamentiką. Zarasų kraštas išsiskiria savita kryžių puošyba – užapvalintais kryžmų galais, „baldakimo“ tipo stogeliais virš Nukryžiuotojo. Taip pat galime didžiuotis, ir būtų labai gražu atgaivinti išskirtinius mūsų krašto kryžius su vadinamosiomis altorinėmis koplytėlėmis, primenančiomis mažus altorėlius, gausiai puoštomis augaliniais motyvais. Įdomu tai, kad augalai čia yra stilizuoti, neatpažįstamos rūšies, labiau kaip augalo idėja ar aliuzija į baltiškąjį pasaulio medžio simbolį. Taip pat kryžiuose vaizduojamas ir Ostijos motyvas, supamas savotiškų „gausybės ragų“, kurių reikšmė dailėtyrininkų dar neįminta – galbūt tai užuomina į besiliejančias Sakramento malones?

Baigdama paskaitą lektorė dar sykį paragino klausytojus gilintis į savojo krašto tradiciją ir stengtis ją puoselėti, išsaugoti. Gal tam galėtų pasitarnauti ir Niūronių kaimo pavyzdys, kur dr. Jolantos Zabulytės iniciatyva, padedant Anykščių r. savivaldybei, girininkijai, ūkininkams, firmoms bei Arklio muziejui pagal pavyzdžius, aptiktus archyvuose, atkurti autentiški stogastulpiai bei koplytstulpiai. Taip sukurtas savotiškas parkelis, kuris gali pasitarnauti kaip įkvėpimo šaltinis ketinantiems sakraliniais objektais puošti savo sodybas, kaimus ar įamžinti kokį išskirtinį įvykį.

Džiugu, kad paskaitos klausėsi mūsų krašto kūrėjai: drožėjai, dailininkai, muziejininkai, taip pat etnokultūros mylėtojai, užduota nemažai klausimų. Tai liudija temos aktualumą ir svarbą, norą išsaugoti savo krašto savitumą ir tai, kas teikia gyvastį mūsų tautai.

Zarasų krašto muziejaus informacija