ŽMOGUS, ATRADĘS PRASMINGO GYVENIMO RAKTĄ

Gintautas Želvys žinomas mūsų kraštietis, pasaulį išvydęs Dusetose. Šiandien jis Sankt Peterburgo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijos profesorius, vienintelis lietuvis, kuris mokėsi ir dabar dirba Sankt Peterburgo konservatorijoje. Šiandien jis šios aukštosios mokymo įstaigos operinio parengimo katedros profesorius ir Sankt Peterburgo konservatorijos rektoriaus patarėjas tarptautiniais klausimais.

Menotyros mokslų daktaras, Rusijos federacijos nusipelnęs meno veikėjas. Aktyvus lietuvybės puoselėtojas. Jis Rusijos lietuvių bendruomenių Tarybos pirmininkas, daugiau nei 15 metų vadovauja Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenei. Yra ir daugiau garbingų titulų. Gintautas Želvys daug metų dirbo Sankt Peterburgo Tautų namų koordinacinės tarybos pirmininku, šiuo metu šios tarybos pirmininko pavaduotojas. Sankt Peterburgo gubernatoriaus vadovaujamos tarybos narys nacionaliniais klausimais. 2005 metais Gintautas Želvys buvo apdovanotas Santakos garbės 2-jo laipsnio ženklu už nuopelnus Kauno miestui ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. 2008 metais pagerbtas garbės ženklu „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“. Žmogus aktyvia veikla garsina gimtąjį Zarasų kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Praėjusiais metais žinomam žemiečiui buvo įteiktos Zarasų krašto garbės piliečio regalijos. Gintautas Želvys apdovanotas už ypatingus nuopelnus ir indėlį į Zarasų krašto ir Sankt Peterburgo lietuvių bendradarbiavimą, lietuvybės puoselėjimą pasaulyje, Zarasų krašto vardo garsinimą, krašto interesų ir galimybių protegavimą.

Nugyventi trys ketvirtadaliai amžiaus, padaryta nemažai išliekamąją vertę turinčių darbų, sėkmingai įgyvendinti kūrybiniai sumanymai, realizuoti stambūs tarptautiniai projektai. Tačiau ir šiame brandžiame amžiuje Gintautas Želvys kupinas prasmingos veiklos ir gražių idėjų. Šiandien pateikiame pasakojimą apie žemietį, atradusį prasmingo gyvenimo raktą ir pelniusį Zarasų krašto Garbės piliečio vardą.

Kova už gyvybę

Gimė Gintautas gražiame Dusetų krašte 1944 metų balandį. Į Vakarus dundėjo frontas. Abejose jo linijose kovėsi ir mirė kariai, o dusetiškių Napalio ir Birutės Želvių šeimoje gimė gyvybė, gimė naujam prasmingam gyvenimui. Mažylis atėjo į inteligentišką, kultūringą šeimą. Joje berniukas buvo mylimas ir laukiamas. Nuo pat pirmųjų gyvenimo metų mažam Gintautui lemta buvo pajusti, ką reiškia kova už gyvybę. Dar ore draikėsi karo degėsių kvapas, žmonės dar netikėjo karo baigtimi, dar ne kasdien iki soties galėjo pavalgyti duonos, kai Gintautas susirgo plaučių pleuritu. Tuo laiku, karo nualintame krašte likti gyvam susirgus šia sunkia liga buvo labai maža tikimybė arba turėjo įvykti didelis stebuklas. Ligoninės nebuvo. Antibiotikų, kitų vaistų ten irgi su žiburiu nerasi. Buvo karo lauko ligoninės, bet į jas reikėjo patekti. Viltį ir valią išsaugoti pirmagimio gyvybę turėjo tėvai. Napalius Želvys visą gyvenimą nuo pat jaunystės buvo veiklus, sumanus, nagingas žmogus. Jis iškeitė karvę, kuri maitino šeimą ir buvo vienintelė atsvara badui, į trofėjinį dviratį. Pritaisė ant dviračio lopšį ir pėsčias išėjo į Daugpilį ieškoti karo lauko ligoninės, medicinos dalinio, kuriame tikėjosi rasti sūnui pagalbą. Juos priėmė jaunesnysis leitenantas, tik ką baigęs Leningrado Pirmąjį medicinos institutą karo chirurgas Oleonionokas. Sėkmė patektus į ligoninę sustiprino tėvų viltį. Chirurgas sudėtingomis karo lauko ligoninės sąlygomis operavo berniuką. Operacija buvo sėkminga. Gintauto gyvybė buvo išgelbėta, bet tai buvo tik pradžia sunkių tėvų ir medikų nemigo naktų, pergyvenimų po operacinių komplikacijų, džiaugsmo už kiekvieną kūdikio pragyventą dieną, atitolinančią mirtį nuo kūdikio lopšio. Sunki būties pradžia. Draudimų kasdieniniame gyvenime po operacijos buvo daug. Jo bendraamžiai vasarą maudėsi, o Gintautas to daryti negalėjo. Taip iki keturiolikos metų. Laikas ėjo. Pavojai tolo. Jaunuolis augo stiprus ir sveikas.

Po dviejų dešimtmečių Gintautas su tėvais lankėsi Daugpilio ligoninėje, kur jam antrą kartą buvo padovanota gyvybė. Chirurgo jau nebebuvo, tačiau sutiko gydytoją, kurioje Birutė Želvienė atpažino jaunutę seselę. Ji prisiminė tą retą atvejį, kai karo lauko ligoninėje buvo išgelbėta pusantrų metų vaiko gyvybė. Atlikta unikali operacija jauno karo lauko chirurgo rankomis, kuris vėliau tapo žymiu operuojančiu chirurgu profesoriumi Oleonionoku. Medikė prisiminė tą neeilinį tėvų ir gydytojų pasiaukojimą gelbstint vaiko gyvybę.

Marijampolė: muzikos pradžia

Mokslus pradinėje mokykloje Gintautas pradėjo Rokiškyje, bet muzikos mokykla buvo jau Marijampolėje.Šeima iš Rokiškio persikėlė į dabartinę Marijampolę. Gintautas mokėsi vidurinėje mokykloje, po jos skubėdavo į muzikos mokyklą. Įstojo ir sėkmingai su pagyrimu baigė Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą. Po mokslų technikume buvo galimybė studijuoti Lietuvoje, tačiau Gintautas pasirinko Sankt Peterburgo konservatoriją. Jauną žmogų muzikos paslaptys viliojo toliau. Bet buvo dar kitos priežastys studijuoti tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), garsioje šio miesto prie Nevos konservatorijoje. Pirma, tai buvo didelis iššūkis gyvenime, konservatorijos reikalavimai buvo itin aukšti. Šią mokymo įstaigą baigė daug garsių muzikų iš Lietuvos. Glaudūs Rusijos ir Lietuvos muzikiniai ryšiai lietė ne vien ugdymo procesą. 1912 metais čia įvyko memorialinis muzikos, literatūros ir meno rytmetis. Jis buvo skirtas pirmosioms M. K. Čiurlionio mirties metinėms. Čia rūpestingai buvo perduodamos Peterburgo mokyklos tradicijos mokiniams iš Lietuvos. Antra, Sankt Peterburgo konservatorijoje mokėsi Kauno Juozo Gruodžio docentės Eugenijos Matiukienės, Gintauto Želvio mokytojos dėstytojas profesorius Ružickis, kuris baigė vieno iš žymiausių Rusijos pianistų Sankt Peterburgo konservatorijos specialaus fortepijono katedros, prof. Nikolajevo fortepijono klasę. O trečia, Gintauto Želvio tėvas Napalius Želvys yra gimęs Sankt Peterburge. Jo senelis Antanas Želvys dirbo garsioje „Metalo gamykloje“ meistru, o po 1917 metų perversmo našlė su keturiais vaikais grįžo į Lietuvą, nes Antanas Želvys žuvo revoliucijos metu. Studijos tolimame mieste sąlygojo ir didesnius materialinius sunkumus. Tačiau Gintautas buvo pasirengęs visiems iššūkiams. Niekas negalėjo užgesinti noro siekti mokslo aukštumų.

Gintautas pirmą sykį atvyko į Sankt Peterburgą 1965 metais. Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumo absolventas svajojo studijuoti šio miesto konservatorijoje. Specialybės egzaminą išlaikė labai gerai, bet suprato, kad solfedžio egzaminui jis nepasiruošęs. Solfedžio egzamino metu rašomas keturių balsų diktantas. Jis net nebandė jo rašyti. Šių žinių jis neturėjo. To Kaune jis nesimokė.

Būsimasis studentas grįžo į Lietuvą, pas specialybės dėstytoją docentę Eugeniją Matiukienę. Kelyje į svajonę reikėjo padaryti trumpą, bet labai atsakingą sustojimą. Gabų studentą sutiko docentė mokyti toliau. Atkaklus buvo mokinys, atkaklumu nenusileido ir mokytoja. Po metų stojamuosius egzaminus Gintautas išlaikė labai gerai. Per egzaminus Leningrado konservatorijoje būsimąjį studentą prisiminė ir įvertino ne tik puikiu pažymiu, bet ir geru žodžiu: „Per metus studentas padarė didžiulį stebuklą“. Tai buvo ne tik mano, sako šiandien profesorius, bet ir mano mokytojos Eugenijos Matiukienės stebuklas. Tai buvo Gintauto Želvio pirmoji įveikta rimta aukštuma, padėjusi ateityje pasiekti meistriškumo viršūnes.

Studijos Sankt Peterburge

Mokslai Sankt Peterburge tai ne tik buvo šviesus, įdomus gyvenimo periodas, bet ir labai sudėtingas. Dieną laukė įtemptos studijos. Gintautas mokėsi fortepijono specialybės. Studijų metais pajuto tikrus to meto studentų vargus. Tai buvo ne tik studijų metai, tai buvo ir vargo mokykla. Joje mokslai buvo visai nelinksmi. Po užsiėjimų Konservatorijoje jis skubėdavo į geležinkelio stotį. Iš įvairių tautybių konservatorijos studentų buvo susidariusi brigada. Ji miesto Varšuvos geležinkelio stotyje naktimis iškraudavo vagonus. Dažnai tekdavo krauti dulkančias medžiagas. Per naktį iškraudavo tonas cemento, trąšų, akmens anglių. Po tokio darbo ilgai tekdavo praustis duše. Šie įspūdžiai lieka visam gyvenimui. Tiesa, pinigų užtekdavo, bet labai stokojo laiko.

Mokslai konservatorijoje po užsiėmimų ir darbų geležinkelio stotyje nesibaigdavo. Laukdavo namų užduotys. Jam – pianistui – reikėjo kasdien groti, bet savo instrumento jis neturėjo, o ir kambario su instrumentu nebuvo už ką nuomoti. Padėjo vienas atsitiktinumas. Pavyko prie pat Konservatorijos pas stogdengiu dirbusį suomį išsinuomoti kambaryje lovą. Tačiau atsirado rimta problema. Tame kambarėlyje buvo tikra blakių veisykla. Naktį blakės krisdavo nuo lubų kaip vandens lašai. Gintautas pasakojo, kad tėvas jam iš Lietuvos atsiuntė palapinę. Būsimasis pianistas įlįsdavo į ją ir taip bandydavo numigti. Tačiau ir tas lietuvio Sankt Peterburge negelbėjo. Kad blakės nelįstų nuo grindų, teko geležinės lovos kojeles statyti į skardines užpiltas vandens ir žibalo mišiniu. Apie šią sprendžiamą „blakių problemą“ Gintautas Želvys prisimena daug įdomių istorijų. Dabar jos juokingos, tada juokas visai neėmė. Būsimajam muzikantui pavyko rasti išeitį ir dėl instrumento. 23 valandą konservatoriją uždarydavo, tada komendantė Polina leisdavo Gintautui įeiti ir groti naktimis. Už tai lietuvis su ja pasidalindavo iš tėvų gautus siuntinius: kiekvieno mėnesio pradžioje iš Lietuvos jis gaudavo tris kilogramus lašinių ir du kilogramus naminės duonos, kurią tėvas pirkdavo turguje. Vėliau įsigudrino konservatorijos auditorijoje ir nakvoti. Gintautas Želvys konservatorijoje kolegoms, studentams dažnai pasakoja apie tuos metus su šypsena ir aprodo savo „apartamentus“. Juose šių „apartamentų“ šeimininkas nakčiai pasistatydavo sulankstomą lovelę. Čia buvo ir jo daiktai, drabužiai. Be to, konservatorijoje buvo dušas.

Vėliau Gintautas dirbo padavėju restorane. Pašnekovas sako: „Trečiame kurse jau buvau karalius! Gyvenau konservatorijoje, o pinigų užsidirbdavau restorane „Baltijsk“. Ten ateidavo mūsų profesoriai, ten pirmą kartą pamačiau kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių… Restorane padavėju dirbau dvejus metus, net karjerą padariau – tapau padavėjų brigadininku. Šis darbas buvo daug lengvesnis negu kroviko, ir mums gerai mokėjo. Ar ta patirtis praverčia? Kaip pažiūrėsi, kai rengiamas priėmimas, galiu parodyti, kaip išpilstyti šampaną, konjaką, kaip stalą serviruoti. Aš tą išmanau“,- sako pašnekovas.

Kad vargas nepalaužė, bet užgrūdino, jis dėkingas mamai ir tėvui, nuo mažens savo tris sūnus pratinusius prie darbo. Tėvas, ekonomistas, mokėjo visokių darbų, vaikams dykinėti neleido. Motina buvo aukšto intelekto išsilavinusi moteris, mokanti anglų, vokiečių, lotynų kalbas. Skaitė originalo kalba, laisvai kalbėjo vokiečiu kalba. Mama reikalavo iš savo vaikų drausmės, atkaklumo siekiant tikslo, pastovaus darbo moksluose. Birutės Želvienės valia davė savo vaisius. Visi trys sūnūs gavo aukštąjį išsilavinimą, tapo specialistais savo srityse.

Darbas Lietuvoje

Baigęs studijas Leningrado konservatorijoje diplomuotas pianistas G. Želvys grįžo į Lietuvą. Įsidarbino Lietuvos konservatorijoje dėstytoju. Atrodo viskas turėjo klostytis sklandžiai, bet įvyko taip, kad tos žinios, metodika, darbo stilius įgytas Leningrado konservatorijoje ženkliai skyrėsi nuo Vilniaus konservatorijos tradicijų. Kai netikėtai jauną specialistą paskyrė Vilniaus valstybinės filharmonijos direktoriumi, įtampa konservatorijoje atslūgo ir vienas iš pagrindinių oponentų, prorektorius mokymo reikalams lengviau atsiduso. Bet karjera buvo ne tik staigi, bet ir trumpa. Po vieno baltarusiškų „bitlų“ koncerto Filharmonijos direktorius buvo iškviestas į partijos centro komitetą ir griežtai išbartas. Tas pats pasikartojo ir kultūros ministro kabinete. Jis, išgirdęs pakeltą toną, ryžtingai pasipriešino. „Dabar suprantu, kad į atsakingas pareigas skirdami jauną vaikiną valdininkai tikėjosi, jog galės juo manipuliuoti, bet paaiškėjo, kad jis turi stuburą“, – aną situaciją įvertina pašnekovas. Ta incidento baigtis – Gintautas Želvys išėjo iš darbo Filharmonijoje. Jaunas žmogus neseniai buvo sukūręs šeimą. Tik ką buvo gimusi dukra Indrė. Padėjo grįžti į darbą konservatorijoje tuometinis rektorius, šviesi asmenybė, daug gero nuveikęs Lietuvos kultūrai. Sukūręs savą romantišką stilių Lietuvos pianizme. Praeis nemažai laiko kol tokios asmenybės kaip Jurgis Karnavičius, Lietuvos valstybinės konservatorijos rektorius, profesorius, pedagogas, valstybės veikėjas bus deramai įvertintas ir užims savo pelnytą vietą Lietuvos kultūroje.

Kai Želviui teko likti be darbo, Lietuvos konservatorijoje mokslo metai jau buvo įpusėję, bet Jurgis Karnavičius priėmė jį dirbti dėstytoju… „Jeigu ne Jurgis Karnavičius, būčiau likęs be darbo“, – su dėkingumu prisimena G. Želvys. Konservatorijoje Gintautas Želvys parašė bei apgynė disertaciją apie Balį Dvarioną,užsitraukė nemalonę už savarankišką mąstymą, savo įžvalgas. Dėl šių ir kitų anksčiau minėtų priežasčių konservatorijoje dirbti buvo nelengva.

Įdomaus kūrybiško darbo nebuvo ir būdamas dėstytoju Vilniaus konservatorijoje pradėjo studijuoti operinę režisūrą Leningrado konservatorijoje. Reakcija prorektoriaus mokymo reikalams buvo žaibiška ir visas Želvio dėstytojo darbo krūvis buvo suformuotas su neakivaizdininkais. Niekam į galvą neatėjo mintis, kad Želvys studijuoja operinę režisūrą Leningrade akivaizdiniu būdu ir du kartus per savaitę važiuoja į Leningradą į paskaitas ir praktinius užsiėmimus. Penktadienis, šeštadienis, sekmadienis, pirmadienis Leningrade paskaitose ir repeticijose, o likusias savaitės dienas darbas Vilniuje. Taip praėjo penki metai. Profesoriaus Gintauto Želvio dukra Indrė Želvytė – Žiuzjeno surinko traukinių ir lėktuvų bilietus ir tai tapo gyvu įrodymu, kad jeigu žmogus nori pasiekti tikslą ir padaryti darbą jis randą būdą kaip jį padaryti.

Operinė režisūra buvo užbaigta diplomu su pagyrimu. Pastatytas Lietuvos televizijoje filmas – opera „Mirandolina“ pagal Goldonį. Valstybinių egzaminų komisija Leningrado konservatorijoje diplominį darbą kvalifikacijai gauti „televizijos muzikinių laidų režisierius“ įvertino labai gerai. Buvo daug svajonių, planų ir sumanymų. Tačiau viskas negailestingai dužo. Kas penkerius metus privalomos dėstytojų atestacijos, kuri vykdoma aukštojoje mokykloje slaptu balsavimu pagal to meto kvalifikaciją, dviejų Leningrado konservatorijos baigimo diplomų su pagyrimu savininkas, profesionalus pianistas ir diplomuotas operos režisierius, menotyros mokslų kandidatas Gintautas Želvys negauna reikiamo kiekio balsų „už“ ir lieka su jauna žmona, dviejų metukų dukra be darbo, be pajamų šaltinio ir su problematiška reputacija.

Grįžo į Sankt Peterburgą

Į Vilnių atvyko Leningrado konservatorijos rektorius Vladislavas Černušenka su savo Sankt Peterburgo Kapelos valstybiniu choru. Tai seniausias Rusijos choriniu kolektyvas įkurtas Petro I laikais. Savo operinį diplominį darbą gauti kvalifikacijai „operos režisierius“ Rossini operą „Sevilijos kirpėjas“ Gintautas Želvys ruošė kartu su Vladislavu Černušenka. Jis buvo spektaklio meno vadovas ir dirigentas. Spektaklis buvo labai gerai žiūrovų priimtas ir išsilaikė repertuare šešiolika metų. Išgirdęs, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė jo buvęs studentas, V. Černušenka pasiūlė jam darbą, operinio parengimo katedros vedėjo pareigas. Leningrado konservatorijos mokslo taryba slaptu balsavimu suteikė jam docento laipsnį. Ir nesėkmė Lietuvos konservatorijoje ir ryškus karjeros šuolis įvyko vienų metų laikotarpiu. Taip Gintautas Želvys grįžo į Leningradą jau ilgam. Tėvai padėjo čia įsigyti kooperatinį butą. Vargo ir tada patirti teko daug, tačiau miestas prie Nevos šildė ir šildo jo širdį. Čia jis sutiko nuostabių žmonių. Tai didelis, internacionalinis miestas. Profesoriai studentams čia labai griežti ir labai geranoriški.

Profesorius prisimena, kad tie, kurie jį mokė, suprato atvažiavusiųjų iš kitur sunkią padėtį. Pavyzdžiui, fortepijono dėstytoja profesorė Natalija Pozniakovskaja visada kviesdavo šeštadienį 14 valandą į pamoką savo namuose. „Ji visai nemokėjo gudrauti. Būdavo, ateinu, o ji savo namų šeimininkei sako: „Ana Fiodorovna, balandėle, juk pas mus svečias, pietaukime“ Pasodindavo Gintautą prie stalo ir tada jis prisivalgydavo už tas visas likusias dienas savaitėje. Po to ji sakydavo: „O dabar, balandėli, po pietų reikia pailsėti.“ Gintautas šiandien prisimena, kad pora valandų jis miegodavo, o paskui dėstytoja su juo dirbdavo dar tris valandas. Profesorė N. Pozniakovskaja materialiai padėdavo profesoriams, savo kolegoms, kurie buvo tremtyje. Ji sakydavo, jog „visi žmonės yra geri, jeigu tu gali padaryti žmogui gero, kad kitas žmogus atsiskleistų, gali jam padėti, esi labai laimingas žmogus“, – prisimena pašnekovas Gintautas Želvys. Anot jo, šis miestas ypatingas tuo, kad čia žmones, tarp jų ir lietuvius, kurie buvo represuoti, arba tremtinių vaikus, priimdavo į aukštąsias mokyklas ir į darbą. Buvęs Leningrado konservatorijos studentas, grįžęs į Leningradą dėstytoju, Gintautas Želvys pasinėrė į darbą ir nuosekliai lipo karjeros laiptais, tapo dekanu, profesoriumi, konservatorijos prorektoriumi kūrybiniams klausimams. Iš savo profesorių Gintautas Želvys perėmė pagarbą studentams. „Kai studentas nusižengia, kolegoms sakau: mes žinome, kas iš mūsų išėjo, bet nežinome, kas išeis iš dabartinio studento. Jauną žmogų reikia kantriai lukštenti, puoselėti jo gabumus, bet ne žlugdyti. Mano buvę studentai dabar yra liaudies artistai, valstybinių premijų laureatai, profesoriai, mokslų daktarai. Niekada negalima žeminti studentų, negalima slėgti jauno žmogaus savo autoritetu, parodyti, kad tu visa žinantis savo profesijoje. Tai būsimas tavo kolega, asmenybė, kuri ateityje turi būti geresnė, įdomesnė negu tu. Toks žmonijos pagrindinis pažangos vystymosi principas“ – atvirauja pašnekovas.

Darbai lietuvių bendruomenėje

Šiandieninio Sankt Peterburgo lietuviai profesorių Gintautą Želvį išrinko lietuvių bendrijos pirmininku ir lietuvių nacionalinės kultūrinės autonomijos Sankt Peterburge prezidentu. „Niekada nepamiršiu nuo ko prasidėjo mano veikla lietuvybės darbe“,- pasakoja Gintautas. Tuo metu jis dirbo prorektoriumi, operinio ir režisūrinio fakulteto dekanu, operinio parengimo katedros vedėju. Paroje trūko valandų, kad susitvarkyt su tokia darbo apimtimi Kaip dabar prisimenu to meto generalinio konsulo Sankt Peterburge Eimanto Bajariūno skambutį, kai jis pakvietė po darbo puodeliui arbatos konsulate. Žymus lietuvių išeivijos ir kultūros veikėjas Gabrielius Žemkalnis (dabar jau amžinatilsį), Tautinių mažumų departamento vadovas Petrauskas jau buvo konsulate. Pokalbis prasidėjo iš toli ir kalba ėjo apie mano pagalbą Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenei išbrendant iš situacijos, kuri gerai pažįstama Lietuvos išeivijai. Kai beprasmiškos kalbos, santykių aiškinimaisi, siaurų asmeninių ambicijų ir atviros rietenos buvo veiklos pagrindu. Tam buvo priežastys. Sunkus lietuviškų bendruomenių formavimosi kelias po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo postsovietinėje erdvėje. Santykius aiškinosi patys lietuviai ir labai subtiliai ir pastoviai juos pjudė tarpusavyje vietinės valdžios žmonės, kad neduok Dieve neatsirastų stipri, sąmoninga nacionalinė visuomeninė organizacija. Reikėjo įdėti daug darbo ir žmogiškos išmonės, kad susiformuotų dabartinio lygio lietuviškas tautiškas kolektyvas, kuris šiandien yra vienas iš geriausių Sankt Peterburgo visuomeninių nacionalinių kultūros bendruomenių. Įvairiais laikotarpiais Sankt Peterburge gyveno iki 30 tūkst. lietuvių. Dabar – apie 3 tūkst. „Aktyvių ir lietuvybę puoselėjančių yra apie 350-400 žmonių – tai daugiausiai išsilavinę, aukštuosius mokslus baigę, intelektualūs žmonės“, – sako profesorius G. Želvys. Pasak jo, išeivijoje reikia tam tikrų dalykų, be kurių lietuvybė išnyksta: tikėjimo ir bažnyčios, rimtos paramos iš Lietuvos, pasitikėjimo ir ryšio su Lietuvos konsulatu toje svečioje šalyje, kur gyveni. Reikia ir miesto administracijos paramos. Visa tai dabar Sankt Peterburgo lietuviai turi.

Ypatingą vietą lietuvių bendruomenės gyvenime užima lietuvių kalba. Kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį aukojama Šv. Mišių auka Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje 9 val.:30 min. vietos laiku. Taip jau vyksta be pertraukos daugiau nei 20 metų. Pagrindą, pradžią šiai gražiai tradicijai davė tuometinis Sankt Peterburgo kunigų seminarijos rektorius , teologijos mokslų daktaras kunigas Rimantas Gudelis, kuris po grįžimo į Lietuvą dar apie 10 metų už savo kaštus važinėjo į Sankt Peterburgą ir kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį aukojo Šv. Mišių auką, kartu su Sankt Peterburgo lietuviais, meldėsi gimtąja lietuvių kalba. Viešpačiui malda visoms kalboms brangi, bet ne tas pats lietuviui gyvenančiam išeivijoje. Jau treji metai, kai Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenė meldžiasi palaimintojo Teofilijaus Matulionio koplyčioje, ją iškilmingai pašventinto Kauno metropolitas Lionginas Virbalas.

Zarasų rajono delegacija kartu su meru Nikolajumi Gusevu ne kartą dalyvavo Šv. Mišių aukoje, meldėsi kartu su Sankt Peterburgo lietuvių bendruomene. Lietuviai ypatingai dėkingi Zarasams ir merui už tą gražų bendradarbiavimą, ir Zarasų krašto tautodailininko Sauliaus Savicko padarytą gražų kūrybinį darbą – autentišką kryžių. Šis ežerų krašte pagamintas lietuviško ąžuolo kūrinys pastatytas Sankt Peterburgo katalikiškose lietuvių kapinėse. Jį pastatė zarasiškiai. Kryžius saugo lietuvių ramybę amžinojo poilsio vietoje. Lietuviškas zarasiečių kryžius tapo Sankt Peterburgo katalikiškos bendruomenės vienybės, maldos ir susikaupimo simboliu.

Tradiciškai po pamaldų žmonės renkasi puodeliui arbatos. Tokia jau tvarka nuo kunigo Rimo Gudelio laikų. Žmonės neformaliai bendrauja su kunigu. Visiems reikia dvasinės atgaivos, žinių apie Lietuvą ir jos žmones. Tai viena iš gražiausių tradicijų, formuojančių lietuvių bendruomenę išeivijoje.

Lietuvybės ugdymas

Laikas bėga nenumaldomai ir šiandien beveik 23 metai kai Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenė gavo 200 kv. metrų ploto patalpas Sankt Peterburgo lietuviams. Jie visada dėkingi ir prisimename du žmones, kurie savo autoritetu ir realiomis galimybėmis padėjo. Pirmas, Lietuvos generalinis konsulas Sankt Peterburge Gintautas Grušas ir pirmas nepriklausomos Lietuvos valstybės Prezidentas Algirdas Brazauskas, kurie padarė viską kas įmanoma ir neįmanoma, kad miesto valdžia, administracija skirtų patalpas lietuvių visuomeninei organizacijai lengvatinėmis sąlygomis, o Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duotų lėšas jas remontuojant. „Be Tautinių mažumų ir išeivijos departamento supratimo ir paramos lietuvybė čia būtų išnykusi“, – kalba profesorius. Tokių patalpų neturi nei viena Sankt Peterburgo nacionalinė autonomija, patalpose. vyksta aktyvus lietuvių gyvenimas Sankt Peterburge. Dabar Sankt Peterburge veikia lietuviška mokyklėlė, rengiamos tradicinės lietuviškos šventės, veikia verslo klubas ir informacijos centras norintiesiems pažinti Lietuvą arba susirasti verslo partnerių. Pastoviai dirba ir ruošia koncertines programas lietuvių vokalinis ansamblis „Neringa“ ir lietuvių liaudies šokių kolektyvas „Lenciūgėlis“. Praėjusiais metais Zarasų rajone įvyko Sankt Peterburgo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijos kamerinio orkestro koncertai. Sankt Peterburgo muzikantai koncertavo Dusetose, Salake, Antazavėje ir Zarasuose. Šio projekto vadovas – profesorius Gintautas Želvys. Mūsų žemietis organizuoja daug Sankt Peterburgo lietuvių susitikimų su Lietuvos ir Zarasų krašto žmonėmis. Jis palaiko glaudžius ryšius tarp Lietuvos ir lietuvių bendruomenių užsienyje, teikia joms dalykinę, metodinę ir kitą reikalingą pagalbą. Pastaraisiais metais ypač glaudūs ryšiai sieja Zarasų krašto žmones su Sankt Peterburgo lietuviais. Pernai mūsų kraštiečio profesoriaus Gintauto Želvio iniciatyva Zarasų viešojoje bibliotekoje atidarytos jaunų talentingų menininkių Anos Oparinos ir Martos Žuravskajos iš Sankt-Peterburgo tapybos darbų parodos.Tarpininkaujant Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės vadovui viešojoje bibliotekoje buvo eksponuojama fotomenininko, bendruomenės nario Artūro Jonausko iš Sankt Peterburgo paroda „Maironio Peterburgas“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Artėjant Lietuvos šimtmečio dainų šventei „Vardan tos…“ Zarasų viešosios bibliotekos pirmo aukšto galerijoje vyko susitikimas su lietuvių bendrijų iš Rusijos kultūros ir meno atstovais – Krasnojarsko Sibiro lietuvių tremtinių rašytoju Sauliumi Sidaru ir Buriatijos lietuvių kultūros bendrijos pirmininku, Sibiro tremtiniu Bernardu Razgumi. Lankytojams pristatyta dailininkės Valentinos Žukovos (Klaipėda) darbų paroda „Akmens dvasia“, kurią parengė jos sūnėnas, choreografas Aleksandras Jankauskas, Krasnojarsko lietuvių bendruomenės „Lietuva“ pirmininko pavaduotojos, dailininkės Reginos Bekšaitės meninių darbų „Lietuviškos lėlės“ paroda ir Irkutsko Sibiro lietuvių tremtinių keramikos studijos „Atgimimas“ darbai. Bendrų pastangų Zarasų rajono savivaldybės, Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės ir Sankt Peterburgo konservatorijos dėka Zarasiečiai turėjo progos pamatyti du operos spektaklius – Čaikovskio operą „Eugenijus Oniegina“ ir operą „Iolanta“. Simfoninės muzikos koncertai, pasaulinio lygio pianistai solistai koncertavo renovuotame Zarasų kultūros centre. Profesūra iš Austrijos, Jungtinių Amerikos valstijų, Prancūzijos dirba Zarasų muzikos mokykloje pianistų master klasėje su Zarasų vaikais, dalyvaujant svečiams iš kitų Lietuvos miestų ir kaimyninio Visagino. Zarasai pelnytai tampa ženkliu kultūros centru Lietuvoje labai mėgstami tarptautinio lygio atlikėjų ir gastroliuojančių kūrybinių kolektyvų. Zarasuose formuojasi klausytojų auditorija, kuri tampa traukos centru.

Gražus profesoriaus Gintauto Želvio ir zarasiškių bendradarbiavimas tęsiasi. Dar ir šiandien su žavesiu ežerų krašto žmonės, jų svečiai atsiliepia apie Zarasų „Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų“ bažnyčioje įvykusį unikalaus, profesionalaus muzikinio lygio chorinės muzikos koncertą. Koncerto metu klausytojams daug malonių akimirkų padovanojo Sankt Peterburgo koncertinis berniukų ir jaunuolių choras. Šis koncertas surengtas mūsų žemiečio Gintauto Želvio rūpesčio dėka.

Praėjusiais metais Zarasų miesto gimtadienio šventės metu Gintautui Želviu atėjo pelnyta padėka už jo gerus darbus. Jis tapo Zarasų krašto garbės piliečiu. Meras Nikolajus Gusevas įteikė jam regalijas.

Padovanoti savo tėvynainiams ir daugiau gerų darbų žada Garbės pilietis. Jo žodžiais tariant „nėra didesnio džiaugsmo ir asmeninės satisfakcijos, kaip tarnauti gimtam kraštui ir būti suprastam ir priimtam Zarasų miesto ir rajono bendruomenių, gyvenančių aktyvų kūrybišką gyvenimą“.

Petras Ivanovas

Zarasų krašto garbės piliečio Gintauto Želvio nuotraukos iš asmeninio albumo.