Prieš pokalbį Tadą Barauską „pažįstu“ tik iš nuotraukos – čia jis su kostiumu, galima sakyti, oficialus.
Pakalbinau pašnekovą nusifotografuoti. Jis, pirmas atvažiavęs į sutartą vietą, lūkuriuoja šalikelėje. Kai sustoju ir išlipu iš automobilio, skuba pasiteirauti, ar viskas gerai su automobiliu, ir, nieko nelaukdamas, gulasi po ratais. Jis mane perspėja, kad toliau važiuoti gali būti nesaugu – velkasi žeme variklio apsauga. Taigi tokio nuoširdaus atidumo ir rūpesčio nesuplanuosi!
– Ar sutinkate, kad žmonės visuomet mieliau žiūri paskutinius laikraščio puslapius, kuriuose žmogus atsiskleidžia su savo pomėgiais, kelionėse ar leidžiantis laisvalaikį po darbo, nei pateikiamas pirmajame puslapyje – nuotraukoje su solidžiu kostiumu?
– Suprantama, bet turiu prisipažinti, kad nuo senų laikų labai mėgstu dėvėti kostiumą – daug jų, nuo žalios iki raudonos spalvos, esu turėjęs įvairioms progoms. Manau, kad tai pagarbos žmogui ženklas. Iš dalies charakterizuojantis – esu disciplinuotas ir „žodžio“ žmogus.
– Trumpai prisistatykite ir papasakokite apie save.
– Vakar, gegužės 30 dieną, man suėjo 47-eri. Vedęs. Su žmona Laura auginame du vaikus – dukrą Ugnę (6 m.) ir sūnų Roką (4 m.). Susituokę prieš septynerius metus įsigijome trijų kambarių butą ir dabar gyvename Rokiškyje. Širdyje esu juodupietis. Gimiau, užaugau ir baigiau vidurinę mokyklą Juodupės miestelyje. Ten visos šaknys. Mamai – 84 m., tėtis prieš septynerius metus iškeliavo į amžinybę. Mus vadindavo „fabrikantų vaikais“, nes buvo didžiulis audinių „Nemuno“ fabrikas, kuriame dirbo 1200 darbuotojų. Tarp jų ir mano mama – 35 metus, daugiau nei 12 metų dirbo ir tėtis, vėliau perėjęs į melioraciją. Fabrikas užsidarė, bet yra Tekstilininkų gatvė.
– Esu girdėjusi apie Juodupę ir ją išgarsinusį vynuogių entuziastą A. Gailiūną, vynuogių selekcija užsiiminėjusį daugiau nei 30 metų ir išvedusį lietuviškų veislių, apie jau šiais laikais čia kepamus skanius šakočius…
– Taip, tas garsusis selekcininko A. Gailiūno vynuogynas netoliese gimtųjų mano namų tebėra. Gal pusė Lietuvos žino apie tą vynuogyną, nors jokių nuorodų nėra. O Juodupės šakočių dažnai vežuosi į svečius, kaip tyčia šiandien pamiršau!.. (juokiasi. – L. L.).
– Baigęs vidurinę rinkotės politikos mokslus?
– 1995-aisiais mokyklos aukso, sidabro medalininkai rinkosi vadybą. Man šiek tiek iki medalio pritrūko – tai susidomėjau informatika. Tuo metu buvo perspektyvus, bet nelabai kam žinomas mokslas. Be stojamųjų egzaminų įstojau į KTU (Kauno technologijos universitetas) – buvau geras mokinys, klasės seniūnas, mokyklos tarybos narys ir pan. Baigęs studijas tapau informatikos inžinieriumi. Susidomėjau politika ir 2000 m. įstojau į LSDP, kuriai iki šiol priklausau. Tuomet 2003 m. įstojau į M. Romerio universitetą, savivaldos institucijų administravimo magistrą. Du aukštieji mokslai, trys aukštojo mokslo diplomai.
– Kaip gyvenime pritaikėte įgytas žinias?
– Grįžau į gimtąjį kraštą ir penkiolika metų dirbau informatikos mokytoju ir kompiuterių specialistu Juodupės gimnazijoje, devynerius metus – Rokiškio Juozo Tubelio gimnazijoje. Pasirodžius pirmiesiems požymiams, kad vaikų mažėja, mažėjo ir darbo valandų. Kilo mintis, kad man reikia pereiti dirbti kažkur kitur. Dalyvavau konkurse ir tapau kreditų vadybininku DNB banke. Vėliau dar dirbau Ūkio banke, o jam užsidarius vėl grįžau į mokyklas. Tokia ta darbinė patirtis. Šiuo metu dirbu Rokiškio baseine vadybininku.
– Ar su žmona esate draugai nuo mokyklos laikų? Gal norite į didmiestį ar užsienį?
– Susipažinome dirbdami, pažįstami juokauja – „tarnybinis romanas“. Žmona rokiškietė, atėjo dirbti į Rokiškio rajono savivaldybę buhaltere tuo metu, kai buvau šios savivaldybės mero patarėjas. Šeimą sukūrėme prieš septynerius metus ir mums čia gera gyventi.
– Ar patogiai susitvarkėte gyvenimą – turite savo namus?
– Gyvename kaip daugelis – viename iš Rokiškio mikrorajonų, trijų kambarių bute, turime ne naują lizinginį automobilį, vaikai lanko patį artimiausią darželį, po to pereis į artimiausią mokyklą. Esame standartinė, vidutinė Lietuvos šeima.
– Kokių pomėgių turite jūs ir jūsų žmona?
– Žmona lanko sporto klubą, o mano „sporto klubas“ – dviratis, tinklinis ir su mažaisiais „dūkstam“ aplink mikrorajoną. Visus kiemus aplankome – pasižiūriu telefone, o ten per 10 000 žingsnių priskaičiuota. Rečiau išsitraukiu dviratį, porą valandų po 30–40 km miškais ratą „padarau“.
Su šeima mėgstame pakeliauti po savo gražią šalį. Lietuviai darbštūs – kruta, tvarkosi. Dar kiekvieną savaitgalį nuvažiuojame į Rokiškėlių kaimą pas anytą, kuri džiaugiasi anūkais.
– Turite šuniuką?
– Ne, turime vienuolika žuvyčių dešimties litrų akvariume.
– Kas prižiūri?
– Žmona (juokiasi. – L. L.). Ji nuostabi, kantri – laiko visus keturis namų kampus.
– Ar ji skaniai gamina? Gal ir jūs ką nors gaminate?
– Oi, jau gamina tai, žinokite, labai skaniai. Kaip man pasisekė – tikrai galiu pasidžiaugti. Aš gaminu lazaniją. Kartais net žmonos neprileidžiu padėti – tai mano firminis patiekalas. Pakepinu, pačirškinu maltą jautieną ar kiaulieną, svogūną, įdedu pomidoriuko, padažui – lydyto sūrio. Net seilę nurijau tai pasakodamas.
– Koks jūsų santykis su Zarasais?
– Zarasai man nėra svetimas kraštas, čia gimęs mano tėvukas (vardas ir pavardė), jis buvo iš aštuonių vaikų šeimos, tad iki šiol nemažai giminaičių gyvena šiame krašte – Baibiuose, Antalieptėje, Vencavuose… Zarasai nuo Rokiškio skiriasi savo gamta, o kalnais ir ežerais – pralenkia jį. Kai negalvojau, kad čia kandidatuosiu, žiemą su žmona atvažiuodavome eglutės pasižiūrėti ar atšilus orams su vaikais pasivaikščioti ežero pakrante. Mums į šį gražiai sutvarkytą miestuką kaip pramoga iš Rokiškio išvažiuoti. O jeigu Seimo rinkimuose pasiseks – atvažiuosiu į Zarasų rajoną padirbėti.
Kalbino Loreta LILEIKIENĖ
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Tado Barausko PK sąskaitos. Užsakymo Nr. 2024/06/03/01.

*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą. Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai. www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.
Labai graži ir miela Jūsų šeimynėlė 😉
Labai lauksime Jūsų, Tadai, laimėjus rinkimus Zarasuose. Reikia čia įvesti tvarką, nes zarasiškiams jau iki gyvo kaulo įgriso vietos politikų oligarchinis valdymas, melagystės, neveiklumas, savivalė ir nesiskaitymas su paprastu žmogumi.
Ar į sveikatingumo centrą vadybininku???
Dėkui bet gi ne visi durni kad patikėtu jog svetimi labai pamačitu nors prieš rinkimus taip.
Tokio Seimo nario,kaip P. Popovas,Zarasai jau niekada neturės. Tai vienintelis,kuriam rūpėjo Zarasai,rajono žmonės,kuris rūpinosi švietimu, kultūra,sveikatos apsauga, žemės ūkiu.
Prieš rinkimus jie visi žada aukso kalnus. O kai išrenka?? Tada pasibaigia visi pažadai . Svarbiausia ten pakliūt!!! 😊
Kai išrenka,tada žmonės sulaukia atsakymo, kad jie nieko negali padaryti,kad nuo Seimo nario niekas nepriklauso,kad viską sprendžia vietos valdžia.
Tai kad rokiškėnams Zarasuose politinės karjeros nelabai ir nusiseka. Va, tas pats Stumbrys nuo Obelių – iš didžio politikieriaus, net ir laimėjęs rinkimuose šiltą vietelę taryboje, ko tai į prastus baldininkus išėjo. Keistuolis.
Teisingai padarė 😊😊
Durnai padarė. Api***o pasitikėjimą juo išreiškusius ir savo balsus rinkimuose atidavusius zarasiškius. Keista, kaip dar jo „OSAMA Binladen” autobusėlio kiaušiniais niekas neužmėtė. Labai tolerantiški ir geri žmonės Zarasuose gyvena.