TADAS BARAUSKAS: „ESU PASIRUOŠĘS: JEIGU PASISEKS – ATVAŽIUOSIU Į ZARASŲ RAJONĄ PADIRBĖTI”.

10
382

Prieš po­kal­bį Ta­dą Ba­raus­ką „pa­žįs­tu“ tik iš nuo­trau­kos – čia jis su kos­tiu­mu, ga­li­ma sa­ky­ti, ofi­cia­lus.

Pa­kal­bi­nau pa­šne­ko­vą nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti. Jis, pir­mas at­va­žia­vęs į su­tar­tą vie­tą, lū­ku­riuo­ja ša­li­ke­lė­je. Kai su­sto­ju ir iš­li­pu iš au­to­mo­bi­lio, sku­ba pa­si­tei­rau­ti, ar vis­kas ge­rai su au­to­mo­bi­liu, ir, nie­ko ne­lauk­da­mas, gu­la­si po ra­tais. Jis ma­ne per­spė­ja, kad to­liau va­žiuo­ti ga­li bū­ti ne­sau­gu vel­ka­si že­me va­rik­lio ap­sau­ga. Tai­gi to­kio nuo­šir­daus ati­du­mo ir rū­pes­čio ne­su­pla­nuo­si!

– Ar su­tin­ka­te, kad žmo­nės vi­suo­met mie­liau žiū­ri pas­ku­ti­nius laik­raš­čio pus­la­pius, ku­riuo­se žmo­gus at­si­sklei­džia su sa­vo po­mė­giais, ke­lio­nė­se ar lei­džian­tis lais­va­lai­kį po dar­bo, nei pa­tei­kia­mas pir­ma­ja­me pus­la­py­je – nuo­trau­ko­je su so­li­džiu kos­tiu­mu?

– Su­pran­ta­ma, bet tu­riu pri­si­pa­žin­ti, kad nuo se­nų lai­kų la­bai mėgs­tu dė­vė­ti kos­tiu­mą – daug jų, nuo ža­lios iki rau­do­nos spal­vos, esu tu­rė­jęs įvai­rioms pro­goms. Ma­nau, kad tai pa­gar­bos žmo­gui žen­klas. Iš da­lies cha­rak­te­ri­zuo­jan­tis  – esu dis­cip­li­nuo­tas ir „žo­džio“ žmo­gus.

Trum­pai pri­sis­ta­ty­ki­te ir pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve.

– Va­kar, ge­gu­žės 30 die­ną,  man su­ėjo 47-eri. Ve­dęs. Su žmo­na Lau­ra au­gi­na­me du vai­kus – duk­rą Ug­nę (6 m.) ir sū­nų Ro­ką (4 m.). Su­si­tuo­kę prieš sep­ty­ne­rius me­tus įsi­gi­jo­me tri­jų kam­ba­rių bu­tą ir da­bar gy­ve­na­me Ro­kiš­ky­je. Šir­dy­je esu juo­du­pie­tis. Gi­miau, už­au­gau ir bai­giau vi­du­ri­nę mo­kyk­lą Juo­du­pės mies­te­ly­je. Ten vi­sos šak­nys. Ma­mai – 84 m., tė­tis prieš sep­ty­ne­rius me­tus iš­ke­lia­vo į am­ži­ny­bę. Mus va­din­da­vo „fab­ri­kan­tų vai­kais“, nes bu­vo di­džiu­lis au­di­nių „Ne­mu­no“ fab­ri­kas, ku­ria­me dir­bo 1200 dar­buo­to­jų. Tarp jų ir ma­no ma­ma – 35 me­tus, dau­giau nei 12 me­tų dir­bo ir tė­tis, vė­liau per­ėjęs į me­lio­ra­ci­ją. Fab­ri­kas už­si­da­rė, bet yra Teks­ti­li­nin­kų gat­vė.

– Esu gir­dė­ju­si apie Juo­du­pę ir ją iš­gar­si­nu­sį vy­nuo­gių en­tu­zias­tą A. Gai­liū­ną, vy­nuo­gių se­lek­ci­ja už­si­i­mi­nė­ju­sį dau­giau nei 30 me­tų ir iš­ve­du­sį lie­tu­viš­kų veis­lių, apie jau šiais lai­kais čia ke­pa­mus ska­nius ša­ko­čius…

– Taip, tas gar­su­sis se­lek­ci­nin­ko A. Gai­liū­no vy­nuo­gy­nas ne­to­lie­se gim­tų­jų ma­no na­mų te­bė­ra. Gal pu­sė Lie­tu­vos ži­no apie tą vy­nuo­gy­ną, nors jo­kių nuo­ro­dų nė­ra. O Juo­du­pės ša­ko­čių daž­nai ve­žuo­si į sve­čius, kaip ty­čia šian­dien pa­mir­šau!.. (juo­kia­si. – L. L.).

– Bai­gęs vi­du­ri­nę rin­ko­tės po­li­ti­kos moks­lus?

– 1995-ai­siais mo­kyk­los auk­so, si­dab­ro me­da­li­nin­kai rin­ko­si va­dy­bą. Man šiek tiek iki me­da­lio pri­trū­ko – tai su­si­do­mė­jau in­for­ma­ti­ka. Tuo me­tu bu­vo per­spek­ty­vus, bet ne­la­bai kam ži­no­mas moks­las. Be sto­ja­mų­jų eg­za­mi­nų įsto­jau į KTU (Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tas) – bu­vau ge­ras mo­ki­nys, kla­sės se­niū­nas, mo­kyk­los ta­ry­bos na­rys ir pan. Bai­gęs stu­di­jas ta­pau in­for­ma­ti­kos in­ži­nie­riu­mi. Su­si­do­mė­jau po­li­ti­ka ir 2000 m. įsto­jau į LSDP, ku­riai iki šiol pri­klau­sau. Tuo­met 2003 m. įsto­jau į M. Ro­me­rio uni­ver­si­te­tą, sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­jų ad­mi­nist­ra­vi­mo ma­gist­rą. Du aukš­tie­ji moks­lai, trys aukš­to­jo moks­lo di­plo­mai.

– Kaip gy­ve­ni­me pri­tai­kė­te įgy­tas ži­nias?

– Grį­žau į gim­tą­jį kraš­tą ir pen­kio­li­ka me­tų dir­bau in­for­ma­ti­kos mo­ky­to­ju ir kom­piu­te­rių spe­cia­lis­tu Juo­du­pės gim­na­zi­jo­je, de­vy­ne­rius me­tus – Ro­kiš­kio Juo­zo Tu­be­lio gim­na­zi­jo­je. Pa­si­ro­džius pir­mie­siems po­žy­miams, kad vai­kų ma­žė­ja, ma­žė­jo ir dar­bo va­lan­dų. Ki­lo min­tis, kad man rei­kia per­ei­ti dirb­ti kaž­kur ki­tur. Da­ly­va­vau kon­kur­se ir ta­pau kre­di­tų va­dy­bi­nin­ku DNB ban­ke. Vė­liau dar dir­bau Ūkio ban­ke, o jam už­si­da­rius vėl grį­žau į mo­kyk­las. To­kia ta dar­bi­nė pa­tir­tis. Šiuo me­tu dir­bu Ro­kiš­kio ba­sei­ne va­dy­bi­nin­ku.

– Ar su žmo­na esa­te drau­gai nuo mo­kyk­los lai­kų? Gal no­ri­te į did­mies­tį ar už­sie­nį?

– Su­si­pa­ži­no­me dirb­da­mi, pa­žįs­ta­mi juo­kau­ja – „tar­ny­bi­nis ro­ma­nas“. Žmo­na ro­kiš­kie­tė, at­ėjo dirb­ti į Ro­kiš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę bu­hal­te­re tuo me­tu, kai bu­vau šios sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­ta­rė­jas. Šei­mą su­kū­rė­me prieš sep­ty­ne­rius me­tus ir mums čia ge­ra gy­ven­ti.

– Ar pa­to­giai su­si­tvar­kė­te gy­ve­ni­mą – tu­ri­te sa­vo na­mus?

– Gy­ve­na­me kaip dau­ge­lis – vie­na­me iš Ro­kiš­kio mik­ro­ra­jo­nų, tri­jų kam­ba­rių bu­te, tu­ri­me ne nau­ją li­zin­gi­nį au­to­mo­bi­lį, vai­kai lan­ko pa­tį ar­ti­miau­sią dar­že­lį, po to per­eis į ar­ti­miau­sią mo­kyk­lą. Esa­me stan­dar­ti­nė, vi­du­ti­nė Lie­tu­vos šei­ma.

– Ko­kių po­mė­gių tu­ri­te jūs ir jū­sų žmo­na?

– Žmo­na lan­ko spor­to klu­bą, o ma­no „spor­to klu­bas“ – dvi­ra­tis, tin­kli­nis ir su ma­ža­isiais „dūks­tam“ ap­link mik­ro­ra­jo­ną. Vi­sus kie­mus ap­lan­ko­me – pa­si­žiū­riu te­le­fo­ne, o ten per 10 000 žings­nių pri­skai­čiuo­ta. Re­čiau iš­si­trau­kiu dvi­ra­tį, po­rą va­lan­dų po 30–40 km miš­kais ra­tą „pa­da­rau“.

Su šei­ma mėgs­ta­me pa­ke­liau­ti po sa­vo gra­žią ša­lį. Lie­tu­viai darbš­tūs – kru­ta, tvar­ko­si. Dar kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį nu­va­žiuo­ja­me į Ro­kiš­kė­lių kai­mą pas any­tą, ku­ri džiau­gia­si anū­kais.

– Tu­ri­te šu­niu­ką?

– Ne, tu­ri­me vie­nuo­li­ka žu­vy­čių de­šim­ties lit­rų ak­va­riu­me.

– Kas pri­žiū­ri?

– Žmo­na (juo­kia­si. – L. L.). Ji nuo­sta­bi, kan­tri – lai­ko vi­sus ke­tu­ris na­mų kam­pus.

– Ar ji ska­niai ga­mi­na? Gal ir jūs ką nors ga­mi­na­te?

– Oi, jau ga­mi­na tai, ži­no­ki­te, la­bai ska­niai. Kaip man pa­si­se­kė – tik­rai ga­liu pa­si­džiaug­ti. Aš ga­mi­nu la­za­ni­ją. Kar­tais net žmo­nos ne­pri­lei­džiu pa­dė­ti – tai ma­no fir­mi­nis pa­tie­ka­las. Pa­ke­pi­nu, pa­čirš­ki­nu mal­tą jau­tie­ną ar kiau­lie­ną, svo­gū­ną, įde­du po­mi­do­riu­ko, pa­da­žui – ly­dy­to sū­rio. Net sei­lę nu­ri­jau tai pa­sa­ko­da­mas.

– Koks jū­sų san­ty­kis su Za­ra­sais?

– Za­ra­sai man nė­ra sve­ti­mas kraš­tas, čia gi­męs ma­no tė­vu­kas (var­das ir pa­var­dė), jis bu­vo iš aš­tuo­nių vai­kų šei­mos, tad iki šiol ne­ma­žai gi­mi­nai­čių gy­ve­na šia­me kraš­te – Bai­biuo­se, An­ta­liep­tė­je, Ven­ca­vuo­se… Za­ra­sai nuo Ro­kiš­kio ski­ria­si sa­vo gam­ta, o kal­nais ir eže­rais – pra­len­kia jį. Kai ne­gal­vo­jau, kad čia kan­di­da­tuo­siu, žie­mą su žmo­na  at­va­žiuo­da­vo­me eg­lu­tės pa­si­žiū­rė­ti ar at­ši­lus orams su vai­kais pa­si­vaikš­čio­ti eže­ro pa­kran­te.  Mums į šį gra­žiai su­tvar­ky­tą mies­tu­ką kaip pra­mo­ga iš Ro­kiš­kio iš­va­žiuo­ti. O jei­gu Sei­mo rin­ki­muo­se pa­si­seks – at­va­žiuo­siu į Za­ra­sų ra­jo­ną pa­dir­bė­ti.

Kalbino Lo­re­ta LILEIKIENĖ

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Tado Barausko PK sąskaitos. Užsakymo Nr. 2024/06/03/01.

*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą.

Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai.

www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

10 KOMENTARAI

  1. Labai lauksime Jūsų, Tadai, laimėjus rinkimus Zarasuose. Reikia čia įvesti tvarką, nes zarasiškiams jau iki gyvo kaulo įgriso vietos politikų oligarchinis valdymas, melagystės, neveiklumas, savivalė ir nesiskaitymas su paprastu žmogumi.

  2. Tokio Seimo nario,kaip P. Popovas,Zarasai jau niekada neturės. Tai vienintelis,kuriam rūpėjo Zarasai,rajono žmonės,kuris rūpinosi švietimu, kultūra,sveikatos apsauga, žemės ūkiu.

    • Kai išrenka,tada žmonės sulaukia atsakymo, kad jie nieko negali padaryti,kad nuo Seimo nario niekas nepriklauso,kad viską sprendžia vietos valdžia.

  3. Tai kad rokiškėnams Zarasuose politinės karjeros nelabai ir nusiseka. Va, tas pats Stumbrys nuo Obelių – iš didžio politikieriaus, net ir laimėjęs rinkimuose šiltą vietelę taryboje, ko tai į prastus baldininkus išėjo. Keistuolis.

Parašyti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami Video

Taip pat skaitykite