Pavasaris, vis labiau norisi į gamtą, pakvėpuoti tyru oru. Sustoju netoli Zarasų, prie Šunelės kaimo, einu į mišką gilyn. Norisi pasigrožėti Gražutės regioniniu parku. Taip trokšta širdis kuo giliau ir giliau įkvėpti tyro unikalaus gamtos kampelio oro. Pasiklausyti jau bundančio pavasario paukštelių čiulbesio, išgirsti šimtamečių pušų išimą.
Nesinori kvėpuosi šalia kelio automobilių išmetamomis dujomis. Šalia kelio pušyno ar beržyno kvapą užgožia tepalų, sudegusių tepalų smarvė.
Tačiau eini gilyn į mišką ir matai, kad jo ten nėra. Ten tik plynai iškirsti miškai. Dar nežinia dėl kokių priežasčių nesutvarkyti kirtimai.
Kažkada tai su gailesčiu apie niokojamą Anykščių kraštą poetas Antanas Baranauskas rašė, kad viskas prapuolė, tik „ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko“.
Mes gyvename žemėse, papuoštose ežerais ir miškais, nė kuo prastesnėse nei Anykščių krašte. Savo žemę mylime, ja didžiuojamės. Taip deklaruoja dažnas patriotas. Tačiau kaip apsilankai miške, ta deklaruojama meile labai pradedi abejoti.
Pabuvokite šiame parke. Atvykę svečiai iš kitų vietų, net ir užsienio stebisi ta grožybe. Džiaugiasi, kad čia saugomos teritorijos.
Bet dabar, kai apsilankai Gražutės parke, ima siaubas. Masiškai kertami medžiai. Kertama taip, kad net apykreivių pušelių nebelieka.
Žmonės nori pokyčių, bet kai jie pamato „pokyčius“ miške, jiems ima siaubas.
Pasižiūri į tokius plynus kirtimus ir galvoji. Ar yra mūsų valstybėje yra prokuratūra, specialiųjų tyrimų tarnyba, kitos tarnybos? Ar nors vienas už tokius kirtimus sėdo ir sėdi belangėje? Nuneščiau džiūvėsių vien tik tam, kad pasižiūrėčiau tokiam tėviškės niekadėjui į akis.
Prieš kurį laiką buvau sutikęs senjorą. Jis kalbėjo apie savo pastebėjimus. Pokario metais po pamokų jis kartu su bendraamžiais važiuodavo į mišką ir ten sodindavo eglutes, pušeles. Lydavo šaltas pavasario ar rudens lietus, medžiaginiai sportbačiai pramirkdavo iki paskutinio siūlo. Būdavo šalta taip, jog norėjosi į karvės „blynus“ kojas susikišti. Tačiau kol nepasodindavo medelių į namus negrįždavo. Dirbdavo moksleiviai ir kolchozų laukuose, kasdavo bulves. Tiesa, kolchoze per pietus ar po darbo nors karštos sriubos lėkštę ir arbatos duodavo. O miške dažnai net ačiū pamiršdavo pasakyti. Savo pasakojimą senjoras baigė retoriniu klausimu: „Ar aš tokiems tada sodinau mišką, kad jie šiandien lobtų ir lėbautų ir iš mano vaikystės triūso?!“.
Mūsų gyvenimo paradoksas. Prieš šv. Kalėdas mes bijome iškirsti eglutės ir dalijame šakas, o miške mes plynai kertame mišką.
Mūsų skaitytojas atsiuntė nuotraukas po tokių kirtimų, pasižiūrėkite ir susižavėkite „pokyčiais“ miške.
Jeronimas Bartkus
*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą. Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai. www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.