„MŪSŲ CHARIZMA YRA PADĖTI KITIEMS TOBULĖTI IR GYVENTI MEILĖJE SU DIEVU“

0
30
DSC0006

Zarasų viešosios bibliotekos galerijoje kovo 27 d., antradienį, atidaryta Šventosios Šeimos seserų vienuolijos organizuoto menininkų plenero „Tavo, Viešpatie, Veido aš ieškau“ tapybos darbų paroda. Atvykusios vienuolės Inga ir Gertrūda, architektė, plenero dalyvė Gitana Šukaitytė mielai pasidalijo plenero organizavimo akimirkomis, Šventosios Šeimos seserų vienuolijos istorija, jų veikla. Linksmos, paprastos ir labai draugiškos vienuolės savo mintimis ir giesmėmis sušildė klausytojų širdis, o sielas pripildė gerumo.

Šventosios Šeimos seserų vienuolijos ištakos siekia XX a pr. Įkūrėja laikoma Elžbieta Bendoravičiūte (1906-1937), kuriai po greitai išgydytos ligos kilo mintis kurti vienuoliją, į kurią galėtų įstoti ir tos merginos, kurios neturi didelio kraičio, ar tos, kurios dėl sveikatos negali dirbti sunkių lauko darbų. Palaikoma bendraminčių Elžbieta parašė įstatus ir 1931 metais kovo 11 d. įsteigė Lietuvaičių Katalikių Bendriją „Sesutės“. Elžbietai labiausiai rūpėjo moterų padėtis. Ji siekė suteikti išsilavinimą paprastoms kaimo ir miestelio merginoms, todėl įkūrė Marijampolėje Amatų mokyklą. Nuo pat įsteigimo pradžios Elžbieta norėjo, kad ši bendrija išaugtų į vienuoliją ir pradėjo rašyti įstatus būsimai vienuolinei bendruomenei. Deja, 1937 m. Elžbieta sunkiai susirgo ir gegužės 17 d., būdama 31 metų, mirė. Prasidėjus II-jam Pasauliniam karui seserys buvo priverstos gyventi ir veikti pogrindyje. Jos toliau rūpinosi, kad bendruomenė būtų pripažinta vienuolija. 1947 m. valdytojas kun. Stankevičius, kaip popiežiaus įgaliotinis, patvirtino bendruomenę kaip Šventosios Šeimos seserų vienuoliją. Per visus sovietinės okupacijos metus seserys vykdė savo misiją, stengėsi gyventi bendruomenėse, apaštalavo malda ir veikla. 50 metų vienuolijos pastate veikė vaikų globos namai, o nuo 2006 metų pastatą perėmusios sesutės pradėjo namo rekonstrukciją, kurio autorė – viešnia Gitana Šukaitytė.

Šiuo metu vienuoliją sudaro 33 seserys, mažomis grupelėmis gyvenančios ir dirbančios Marijampolėje, Vilniuje, Kaune, Vilkaviškyje ir Romoje (Italija). Marijampolėje yra pagrindinis jų namas, kuriame sesutės susibėga didesniems renginiams, kursams, maldai.

Vienuolė Inga, kuri, beje, yra kilusi iš Švenčionių, pasakojo, kad vienuolijos veikla yra labai spalvinga. Ypatingas dėmesys yra skiriamas šeimoms, vaikams ir jaunimui. Vienuolės dirba Šeimos centruose, remia šeimas dvasiškai ir materialiai. Ruošia vaikus ir jaunimą sakramentams, dirba parapijose, mokyklose, universitetuose, rengia vasaros stovyklas, žygius, jaunimo rekolekcijas, plenerus ir kt.

Anot sesers Gertrūdos: „Mūsų misija nėra dalintis labdara, maitinti vargšus, vaikščioti po ligonines, mūsų charizma – šviesti (s), auklėti (s), tobulėti ir padėti kitiems – vaikams, jaunimui, šeimoms „augti“ ir gyventi meilėje su Dievu.“

„Pasaulis mus supriešino, kad būtume konkurentės ir kovotume už save. Mes sesės esame pašauktos būti bendradarbėmis, būti vienoje misijoje. Kad mes atpažintume savo, kaip moters tapatumą, tereikia trijų dalykų. Pirmiausia atsakyti į klausimą, kas aš esu šitame gyvenime? Kas aš esu santykyje su Dievu? Antra, ko reikia, kad būtume laimingos? Kad žinotume, kur esame pašauktos, kuo Dievas mus apdovanojo? Kiekviena turime talentą, tačiau ne visos dirbame tai, ko širdis geidžia. Trečia, kaip mes galime tas dovanas panaudoti? „Tai sąžiningai atlikusios, tikrai būsite laimingos,” – patikino sesuo Gertūda.

Po pamąstymų ir drauge giedotų giesmių, sesuo Gertrūda ir plenero dalyvė G. Šukaitytė pristatė 2016 metais organizuotą menininkų plenerą. Sesučių iniciatyva buvo parašytas projektas, pakviesti Lietuvos Dailės sąjungos menininkai, kurie per tris dienas sukūrė kelias dešimtis darbų sakraline tema. Kūrybinėje stovykloje savo mintis realizavo žinomi šalies dailininkai: Sofija Rickevičiūtė, Deimantas Populaigis, Rita Gorodeckienė ir kt. Sesuo Gertrūda pasidžiaugė, kad plenero metu vyko ne tik kūrybinis procesas, bet ir užsimezgė graži bendrystė. Tarp plenero dalyvių – sesuo Gertrūda, kuri nuo vaikystės jautė aistrą teptukui ir dažams, o nuvykusi į Romą, grožėdamasi Buonaročio Mikelandželo darbais, pajuto didelį norą tapyti taip, kaip jis. Kita dalyvė – architektė Gitana Šukaitytė – pasidžiaugė, galėjusi per teptuką ir spalvą parodyti Dievo meilę.

Nuoširdžiai dėkojame visiems dalyvavusiems, Zarasų meno mokyklos smuiko ir solfedžio mokytojai Vidai Buivienei už atliktus kūrinius violončele.
Kviečiame susipažinti su paroda. Paroda veiks iki balandžio 30 d.

Parengė Inesa DUMBRAVIENĖ,
Zarasų viešosios bibliotekos atstovė ryšiams su visuomene
Nuotraukos autorės

 DSC0011

 DSC0019

 DSC0020

 DSC0025

 DSC0026

 DSC0039

 DSC0055

 DSC0074

*Draudžiama www.zarasuose.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio administracijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti www.zarasuose.lt kaip informacijos šaltinį ir naudoti aktyvią www.zarasuose.lt nuorodą.

Publikuojamų straipsnių autorių nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone, tačiau yra kiek įmanoma tiksli ir neklaidinanti. Už pateiktos informacijos aktualumą ir tikslumą atsako jos pateikėjai, mūsų informacijos šaltiniai.

www.zarasuose.lt administracija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi ar pažeidžia įstatymus. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Parašyti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami Video

Taip pat skaitykite